LŽS ir NŽKA pirmininkas

Jau kurį laiką stebiuosi, kad nacionalinis dienraštis „Lietuvos žinios“ neturi kriminalų/nelaimių/teisėtvarkos skyriaus. Prisipažinsiu, kad beveik kasdien paimdamas šį laikraštį jaučiuosi keistai – juk daugybę metų žiniasklaida gyveno ryškiai eksponuodama kraują, smurtą ir aukas. O čia to nėra.

Jau vasario 29 dienos vakare Lietuvos žurnalistai turėtų turėti naują etikos kodeksą. Tą dieną Visuomenės informavimo etikos asociacija kviečia viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimą, kuriame bus tvirtinamas naujas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas.

Sąvokos „piliečių žurnalistika“ ir „pilietinė žurnalistika“ skiriasi. Ir labai. Be to, jos kartais painiojamos ir tai klaidina žmones.

Daugelis skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų jau seniai pripratę ir prie rubrikų “Kriminalai”. Man ši rubrika dažniausiai atrodo kvailai skambanti, neprofesionaliai parengta ir nepagrįstai demonizuojanti žmones, kurie viso labo tapo nelaimės dalyviais.

Gruodžio 1 dieną Visuomenės informavimo etikos asociacija pakvietė į pasitarimą-diskusiją dėl kuriamo Visuomenės informavimo etikos kodekso. VDU profesorės Audronės Nugaraitės vadovaujama darbo grupė iš suinteresuotųjų organizacijų jau yra surinkusi pirmines pastabas dėl naujo etikos kodekso. Tačiau tikros diskusijos tik prasideda.

Mieli kolegos, šiandien atėjo Kultūros ministerijos patvirtinimas, kad turime du naujus meno kūrėjus, kurie yra ir NŽKA nariai – tai Ginas Dabašinskas ir Jolanta Beniušytė. Patvirtinmo raštai yra Žurnalistų namuose. Sveikiname kolegas ir mūsų organizaciją su sėkminga plėtra.

Tad šiandien yra man akivaizdus tik vienas faktas – mūsų žiniasklaida ir žurnalistai dar pernelyg mažai kritikuoja valdžią. Juk situacija iš esmės nesikeičia – nepakeičiami susikompromitavę politikai, o patys keistis jei jau nenori ir nerodo jokio noro tai daryti.

Jau keleri metai Lietuvos medijose bujoja reiškinys, kuris vadinamas Turinio rinkodara. Toks turinys vadinamas kokybiniu turiniu, tačiau ta kokybė nėra tolygi kokybiškai žurnalistikai.

Viešėdamas Austrijoje su malonumu internete žiūrėjau kolegos Aurimo Perednio naują laidą “Nesuklaidinami“. Nuo šiol ji Žinių radijo eteryje bus transliuojama kiekvieną antradienį 10 val., o šeštadieniais A. Perednis žadėjo kalbinti ir užsienio žurnalistus, gyvenančius Lietuvoje.

Seimas birželio pabaigoje priėmė sprendimą humanizuoti Lietuvos baudžiamąją teisę ir nutarė atsisakyti dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių – dėl įžeidimo (155 str.) ir valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo (290 str.). Liepos 10 dieną šalies Prezidentei pasirašius šiuos įstatymus jau galime konstatuoti, kad Lietuva žengė svarbų žingsnį žodžio laisvės garantavimo srityje.

Mieli kolegos ir bičiuliai, turiu labai paprastą klausimą – ar gali būti įvykis ir naujiena kokių nors pareigūnų ar šiaip visuomenės veikėjų nusistebėjimas, kad kažkas yra kitaip nei jiems atrodo? Panašius klausimus pratęsiu kitoje pastraipoje.

Panašu, kad Druskininkų valdžios propagandinis neteisėtai leistas laikraštis “Mano Druskininkai” tapo reikalingas Rositos Šilėnės vadovaujamai VšĮ “Kantri medija”. Kaip matyti iš tik ką pasirodžiusio laikraščio metrikos, ši įstaiga ėmėsi laikraščio leidybos.

Vakar (IV.19 – red.) Ukrainoje buvo laidojamas žurnalistas ir rašytojas Olesis Buzina, kurį balandžio 16 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudė du kaukėti banditai. Apie tai pranešė beveik visa Lietuvos žiniasklaida. ESBO atstovė žodžio laisvei Dunja Mijatovič primena Ukrainos valdžiai, kad būtina kuo rimčiau ištirti šį įvykį, o kaltininkus nubausti. O ir žurnalistų saugumas yra ne mažiau svarbus ne tik šiuo atveju, bet ir ateityje.

Šį šeštadienio rytą Žurnalistų namuose likus vos porai valandų iki Lietuvos žurnalistų sąjungos Valdybos posėdžio skyriau keletą minučių naujienų paieškai mūsų naujienų portaluose. Jau pirmoji ir pagrindinė portalo DELFI “naujiena” (specialiai išskyriau kabutėmis, nes tokią naujieną laikau jokia naujiena arba geriausiu atveju beverte seniena ir tai pabrėžiu) yra apie tai, kad kažkur Vilniaus rajone gyvena politiko Artūro Zuoko pusbrolis ir jis gyvenimu nesiskundžia.

Šį savaitgalį turėjau labai keblią užduotį – parašyti trumpą ir aiškų komentarą, kuris paaiškintų Kazachstano žmonėms Lietuvos ir Latvijos piliečių “nacionalizmą, priešiškumą sovietiniam režimui ir net buvusį kolaboravimą su nacių SS pajėgomis Pasaulinio karo metu”. Tokią užduotį man suformulavo vienas žurnalistas, kuris draugiškame pokalbyje nustebo išgirdęs kitokią “Pabaltijo šalių” versiją apie tai, jog sovietinis režimas jiems yra okupacinis ir kova prieš šį režimą, kaip okupacinį, prasidėjo dar nepasibaigus II-ajam Pasauliniam karui.

Pradedu socialinį eksperimentą “Prenumeruoju laikraštį ir…”. Šiandien nutariau tiesiogiai prisidėti prie spaudos skaitymo skatinimo. Pakeliui iš namų į darbą Vilniaus centre užsukau į Žvėryne įsikūrusią “Lietuvos žinių” redakciją.

Šį rytą (kovo 6 d. – red.) turėjau labai įdomų pokalbį su vienu rajoninio laikraščio redaktoriumi. Mat, vykstančios politinės savivaldos rinkimų kautynės įtraukia ir spaudą. O pokalbis buvo labai paprastas – Lietuvos žurnalistų sąjunga gavo skundą iš to rajono mero (jau buvusio) dėl neetiškai besielgiančio minėto redaktoriaus laikraščio. Neva platinama netiesa apie savivaldybę ir dar vengiama paneigti netiesą.