LŽS ir NŽKA pirmininkas

Kovo 31 d. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija priėmė vieną iš labai retų sprendimų – pripažino neetišku leidiniu dar vieną žiniasklaidos priemonę. Šį kartą vieneriems metams neetišku laikraščiu buvo pripažintas dienraštis “Lietuvos rytas”.

Kovo 28 d., vakarop jau antra Vilniaus mokyklų moksleivių grupė gavo Jaunojo žurnalisto mokyklos pažymėjimus ir atminimo dovanas. Ta proga suvalgę pyragą, išgėrę kavą, vėliau bendrausime Facebook tinkle. O man su kolega, šiuo metu Seime dirbančiu Roku Žilinsku tai yra geras patvirtinimas, kad iš esmės pasikeitusi situacija žiniasklaidos rinkoje visgi gali turėti ir naujas stiprios žurnalistikos pozicijas. Žinoma, jei mūsų jaunieji absolventai ateityje pasuks į žurnalistiką.

Kovo 19 dieną kabelinė televizija Splius oficialiai paprašė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įtraukti į jų paslaugų paketą televizijos kanalą “Дождь“. Visi vienbalsiai pritarė. Mano giliu įsitikinimu, tai yra labai geras ženklas, kad mūsų informacinėje erdvėje atsiranda naujos alternatyvos propagandiniams Rusijos kanalams.

Netrukus V. Putinas galės švęsti savo karinės okupacijos Kryme pergalę. Mėnuo okupacijos bus graži proga. O tikroji putinizmo pergalė yra ta, jog Europoje gyvenantys verslininkai kaikariai, kuriems asmeniniai verslai svarbesni už bendražmogiškas vertybes, dar ir palaiko tokį režimą. Todėl panašią pergalę kaip ir Putinas gali švęsti ir Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. Jo okupacinis žygis į nepriklausomos žurnalistikos lauką yra lydimas neįtikėtinos sėkmės – šio okupacinio žygio tinkamai nepasmerkė ne tik valdantieji, bet ir verslininkai. Net sankcijų tinkamų ponas Malinauskas nesulaukė iš demokratinės Lietuvos pirmųjų asmenų D. Grybauskaitės, L. Graužinienės ir A. Butkevičiaus.

Šiuo metu žiūriu kanalo iš Rusijos Россия РТР skleidžiamus propagandistinius ir, mano nuomone, tautinę nesantaiką kurstančius reportažus. Kiseliovo laida Вести недели įžūliai ne tik žemina ukrainiečius ir jų valstybę. Ji akivaizdžiai šaiposi ir tyčiojasi iš Ukrainos kaip valstybės suvereniteto.

Į rankas paėmiau kolegos Sigito Stasaičio knygą “Rytoj mane nužudys”. Ėmiau skaityti ir tik dabar atsiplėšęs nuo jos trumpos pertraukėlės metu nutariau parašyti keltą minčių. Visų pirma, ši knyga mano rankose tikrai greičiausiai nebūtų atsidūrusi artimiausiu metu, jei ne vienas labai keistas ir tuo pačiu provokuojantis Andriaus Tapino komentaras Facebook tinkle.

Nepriklausomybės dienos išvakarėse Raseinių rajono valdžia pasigyrė, kad jų rajone atsirado naujas laikraštis, kuriame nebus “jokios negatyvios informacijos”. Viskas aišku – Raseinių rajone bus kuriamas informacinis rojus, kuriame viskas yra tik gerai arba labai gerai. Ir už tai, matyt, reikės dėkoti vietos valdžiai. O šią “gražią” informacinio rojaus iniciatyvą įgyvendina Švietimo centras. Matyt, juos įkvėpė Druskininkų rajono mero sukurtas virusinis ir maro epidemijos požymių turintis projektas – laikraštis “Mano Druskininkai”.

Šiandien vienas kolega manęs paklausė, rodos, labai paprasto klausimo – ar jiems televizijos laidoje išgirdus vieno pašnekovo ištartą žodį pederastas jie turėtų pridengti pypsiuku ar gali jį leisti eteryje. Klausimas toks kilo tik dėl to, kad šiaip jau tarptautinių žodžių žodynas labai aiškiai pateikia šio žodžio prasmę ir teoriškai viskas aišku – žodis kaip žodis ir tegul gyvena. Tačiau realiame gyvenime kai kada šis žodis vartojamas ir kaip įžeidimas.

Šias mintis užrašiau Palangoje vykusiame seminare, kuriame kartu su prokurorais, advokatas, teisėjais žurnalistai ir redaktoriai dalinosi patirtimi ir problemomis dėl informacijos šaltinio apsaugos, viešai reiškiamos nuomonės ir skleidžiamos informacijos bei atsakomybės už tai. Šiame kontekste teko pripažinti, kad šiandien viešoje erdvėje bendravimo kultūra ir būdai iš tiesų labai skiriasi priklausomai nuo to, kas, kodėl ir ką sako.

Skopje, vasaris 10, 2014 - ESBO atstovė žiniasklaidos laisvei Dunja Mijatović šiandien pareiškė sveikinanti siūlomus Lietuvos Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimus, kuriais būtų dekriminalizuota dauguma su šmeižtu susijusių veikų.

Vienas kolega Facebook tinkle iškėlė paprastą klausimą – jei daugelis Lietuvos televizijų nuolat rodo paprastą vizualų televizinį šlamštą, tai kodėl į kabelinius tinklus nepasiūlius Rusijos televizijos kanalo “Дождь” (Lietus) programos? Tęsdamas kolegos mintį drįsčiau pasvarstyti, ar nevertėtų tokio kanalo transliuoti nemokamai ir eteryje. Būtų puikus sprendimas.

Nutariau paklausti kolegų, ką jie žino apie tokį milžiniško tiražo (30 tūkst.) nemokamą informacinį leidinį “Artojas”: jo redaktorių, žurnalistus, leidėją, finansavimą ir t.t. Žinojo tik viena kolegė. Šiek tiek. O internete rasite irgi labai kuklią informaciją. Todėl nutariau viešai paskleisti žymiai daugiau žinių apie šį leidinį. Tiek, kiek radau 2013 metų gruodžio numeryje.

Seime užregistruota įstatymo pataisa, kuria naikinamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tai reiškia, kad Lietuvoje gali būti atsisakyta pažangios valstybės paramos kultūrinei ir šviečiamajai žiniasklaidai sistemos, kuri garantavo nuo politinės valdžios nepriklausomą paramos skirstymą. Pasiūlymo esmė – valstybės paramos žiniasklaidai skirstymas tiesiogiai ir netiesiogiai priklausytų iš esmės nuo vieno žmogaus – kultūros ministro.

Sausio 23 dieną Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė pristatė Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisų projektus (atitinkamai Nr. XIIP-1420 ir XIIP-1421), kuriais siūloma baudžiamuoju nusižengimu (šmeižimu) pripažinti tik tokią veiką, kai apie kitą žmogų paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, neva šis padarė nusikaltimą. Sankcijoje nustatoma, jog asmuo už tokią veiką galėtų būti baudžiamas bauda (atsisakant su laisvės apribojimu ar atėmimu susijusių bausmių). Taip pat siūloma atsakomybę už valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidimą numatyti Administracinių teisės pažeidimų kodekse.

Šiandien gavau vieno leidinio iškarpą. Ją panaudosiu kaip citatą. Nes manau, jog labai svarbu mums pamąstyti, kodėl kartais negalime objektyviai žiūrėti į pasaulį ir jame vykstančius reiškinius: vieni mato tik grožį, kitiems jo nesimato per problemas. Nesiimsiu vertinti tokių požiūrių, nes mąstančiam žmogui abu jie nėra tinkami. Tačiau emocinis nusiteikimas kartais nulemia būtent vieną iš dominančių. Tad dalinuos ta iškarpa (ją pridedame kaip iliustraciją – red.) ir pats labai rimtai susimąsčiau, ar įmanoma tokio eilėraščio autoriui parodyti ir kitą gyvenimo pusę? O jei parodytum, kaip būtum vertinamas?

Šiuo metu klausausi “Žinių radijo” savininko, verslininko Augustino Rakausko laidos ir pamokslo “Verslumo dvasia“. Tame pokalbyje dalyvauja ir žurnalistė Ingrida Stankevičienė. Nustebino ir šokiravo verslininko viltis sulaukti laikmečio, kuomet žurnalistai ir kiti asmenys už savo veiklą viešoje erdvėje būtų teisiami kaip už nusikaltimus žmogiškumui.

Šiandien gavau vienos kolegės laišką apie tai, kad jau beveik dvi savaites nebeleidžiamas laikraštis “Kėdainių garsas” pasitraukė iš gyvenimo labai tyliai ir ramiai ir net žurnalistų bendruomenė pakankamai ramiai priėmė šį faktą. Kodėl taip yra?