LŽS ir NŽKA pirmininkas

Šakių meras atsiėmė savo skundą, kuriuo prašė Šakių apylinkės teismą iškelti baudžiamąją bylą žurnalistei Giedrimei Didžiapetrienei už jos viešame laiške dėl grėsmių žodžio laisvei Šakiuose išsakytą kritiką ir merui. Taikus susitarimas reiškia, kad byla baigta.

spalio 31 d. 16. 30 val. Šakių meras ėmėsi keršyti žurnalistams už jo kritiką. Iškėlė baudžiamąją bylą už šmeižtą jį kritikavusiai žurnalistei Giedrimei Didžiapetrienei. Šiandien turėjo būti taikinamasis posėdis. Atvažiavome. Dalyvavome. Meras irgi atėjo. Jo advokatas nesiteikė atvykti ir pats meras prisipažino, kad be advokato net taikytis negali. Taip sakant, užpulti gali, o taikytis nemoka. Ir tai yra politikas. Tad kitas susitikimas teisme vyks gruodžio 1 dieną.

Kartais man kyla natūralus klausimas, kodėl politikai lenda į tokias erdves ir tokia forma, jog mažų mažiausiai burnoje jauti kartų prieskonį. Štai yra toks žurnalas „Rambynas“.

Šiandien (10.20 – red.) kolega Vladimiras Laučius portale delfi.lt viešai klausė, kas yra svarbiau – tiesa ar nešališkumas? Panašu, kad klausimas buvo skirtas vertinantiems žurnalistus ir jų elgesį. Šių dviejų sąvokų teorinis prieštaravimas pasirinktas, matyt, ne be reikalo.

Kolega Edmundas Jakilaitis savo Facebook profilyje pasidalino nuotrauka ir įrašu apie jo vakarinius pasivaikščiojimus su viena kandidate į Seimą vienoje rinkimų apygardoje. Jis neslepia, kad nors ir mažai pažįsta šią politikę, bet agituoja žmones balsuoti už ją tik dėl vienos priežasties – kad nepatektų į Seimą kitas kandidatas. Šį komentarą mane paskatino parašyti jau senokai skaitytas ir bemaž prieš dešimtmetį rašytas komentaras apie žurnalistų santykį su politiniais rinkimai, balsavimu rinkimuose bei parama politikams.

Šiandien (10.18 – red.) perskaičiau kolegų iš „Tauragės kurjerio“ straipsnį apie tai, kad „Tauragės žinių“ redakciją žurnalistė paliko dėl cenzūros. Prisipažinsiu, kad šis atvejis dar kartą labai nuvylė, nes dar 2012 metų gruodį būtent šis leidinys skambiai paskelbė savo veiklos pradžią. Sveikinau juos su tuo. Savo pagrindiniu principu buvo deklaruota žurnalistika be cenzūros. Tai negi ir vėl tik deklaracijos svarbios?

Jau 2004 metais pastebėjau, kad įvyko didysis virsmas spaudoje: iniciatyvą perėmė naujienų portalai. Daugiau nei per 10 metų ši tendencija taip sustiprėjo, kad aš jau seniai internetinius portalus laikau tradicine žiniasklaida. Žmonėms ji tapo tradicinė bei kasdienė. Dalis spaudos, akivaizdžiai yra egzotiška, o ne tradiciška. Visa tai pakeitė ir pačią žurnalistiką.

Kolegos iš Šakių „Valsčiaus“ redakcijos pranešė apie išskirtinį atvejį. Tiksliau, atvejis gal ir neišskirtinis, bet jų reakcija tikrai principinga ir svarbi – viešai paskelbė apie bandymus perimti laisvą spaudą ir sunaikinti nepriklausomą žurnalistiką.

Šiandien (rugsėjo 13 d.) 18 val. Jurbarke „Balsuok atsakingai“ rengia debatus su Jurbarko-Pagėgių rinkimų apygardos kandidatais į Seimą. Su malonumu moderuosiu diskusiją ir tikrai klausiu apie esmines idėjas dėl SODROS reformos, darbo santykių reguliavimo, švietimo ir kultūros sritis. Dar bus įdomu paklausinėti apie mokesčių reformas ir demografinę padėtį, emigraciją.

59 nacionaliniai debatai su kandidatais į Seimą net ir atokiausiose apygardose. 17 žymiausių Lietuvos žurnalistų iš visų žiniasklaidos priemonių juos moderuos. Be honoraro, tiesiog skirdami savo laiką, nes tai svarbu.

Lietuvoje (tą žinau iš savo patirties darbo redakcijose) dažnas darbdavys, kuriam sunku dirbti pelningai (dėl objektyvių ir ypač subjektyvių priežasčių), savo pelną uždirba atimdamas socialines garantijas iš samdomo darbuotojo, pagal nutylėjimą ar net ir atvirai liepdami dirbti daugiau nei numato įstatymai mokant mažiau nei numato įstatymai. Tai ypač gerai žino žurnalistai, kurie jau žino tą „liberalizavimą“ darbo santykių jau daugiau nei dvidešimt metų – daugybę metų vietoje darbo santykių jie buvo ir tebėra priversti dirbti pagal autorines sutartis (ilgą laiką net pagal žodines), verslo liudijimus ir kitas teisines formas, kurios iš esmės maskavo realius darbo santykius. dabar tie žmonės neturi nei teisės į normalias pensijas, neturėjo ir normalaus socialinio draudimo ligos atveju, vaiko auginimo atostogų metu.

Šiandien jau žinoma mažiausiai dvi dideles žiniasklaidos kompanijas, kurių vadovai ar esminius sprendimus priimantys asmenys minimi nusikaltimų tyrimuose – tai R. Kurlianskis ir G. Vainauskas. Viešai aptariant sudėtingus ir, matyt, labai rimtus nusikaltimus kol kas turime tik tarpinius teisinės sistemos rezultatus ir labai daug nepatikrintos informacijos viešoje erdvėje.

Šiandien gerai žinoma tarptautinė organizacija Reporteriai be sienų (Reporters Without Borders) paskelbė savo kasmetinį darytą tyrimą apie žiniasklaidos laisvę Pasaulyje. Bendra išvada nėra džiuginanti – valdžios ir privačių interesų spaudžiamos redakcijos ir žurnalistai vadinamajame informacijos amžiuje turi iš principo mažiau laisvės. Lietuva pagal tą tyrimą priklauso laisvų šalių kategorijai, nors formaliai kartu su Estija smuktelėjo reitinge keturiomis pozicijomis žemyn.

Vakar (IV. 14) Seimas pasigyrė, kad įtvirtino atsakomybę už teismo bylos medžiagos atskleidimą. Tačiau Seimo pranešime spaudai nutylima apie tikrąsias tokios „atsakomybės“ pasekmes – siekiama „prevenciškai“ gąsdinti bausmėmis viešai skaudžias problemas viešinančius žurnalistus ir jų informacijos šaltinius. Jau dabar aiški, kad tos pataisos tyliai negalės būti įgyvendinamos. Galima tik retoriškai klausti, kodėl apie pensijų didinimą politikai šaukia garsiai, o apie naujų kriminalinių bausmių įvedimą jokio pasigyrimo? Taip kaip formaliai skambėjo Seimo pranešimas.

Rusakalbiai „troliai“ ir jų valdomi portalai jau kelias dienas intensyviai platina gana populiarią žinutę, neva aš esu LRT Lituanica korespondentas ir kovo pradžioje ėmiau interviu iš kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo. Išskirtinis faktas yra ne pats interviu ir jo išgalvotas autorius, o tai, jog tokiame melagingame pranešime D. Trampui įdedamos išgalvotos frazės apie Baltijos šalių perkėlimą į Afriką.

Šiandien (2016 03 16) naujienų portale delfi.lt Andrius Užkalnis parašė, kad žodžio laisvei Lietuvoje kilo pavojus vien dėl to, jog vasario 29 dieną žiniasklaidos priemones ir žurnalistus vienijančios organizacijos priėmė naują Visuomenės informavimo kodeksą. Tame kodekso svarstyme ir jo priėmime dalyvavau ir aš. A. Užkalnio tekste radau nemažai faktinių klaidų, kurios paremtos autoriaus baimėmis

Šį rytą diskutuodami su viena žurnaliste apie „situaciją su „Lietuvos ryto“ leidėju Gedvydu Vainausku“, patys sau kėlėme klausimus, kokia turi būti žurnalistų bendruomenės reakcija. Lietuvos žurnalistų sąjunga jau nusprendė kovo 5 dieną Valdybos posėdyje aptarti visus žinomas faktus ir pagal juos priimti sprendimą. Gal viešą laišką, gal dar kažką.