LŽS ir NŽKA pirmininkas

Dainius Radzevičius |

Seimas birželio pabaigoje priėmė sprendimą humanizuoti Lietuvos baudžiamąją teisę ir nutarė atsisakyti dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių - dėl įžeidimo (155 str.) ir valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo (290 str.). Liepos 10 dieną šalies Prezidentei pasirašius šiuos įstatymus jau galime konstatuoti, kad Lietuva žengė svarbų žingsnį žodžio laisvės garantavimo srityje.

Tiesa, įstatymas įsigalios tik 2016 metų balandžio 1 dieną. Todėl turime bemaž 8 mėnesius apsiprasti su šiomis svarbiomis nuostatomis ir tuo pačiu turime laiko pasitikrinti patys save - ar jau esame pakankamai laisvi kalbėti apie kitus asmenis atsisakydami įžeidinėjimo. Suprantama, kad dalis viešai kalbančiųjų šiandien gali džiaugtis, kad pagaliau "legalizuotas" kitų asmenų, o ypač valstybės tarnautojų įžeidinėjimas, tačiau taip tikrai nėra. Tiesiog mūsų teisė tampa labiau civilizuota ir ateityje jau, matyt, civiline tvarka asmenys gins savo garbę, orumą, reputaciją. Ir toks teisės normų civilizavimas iš esmės tampa lakmuso popierėliu mūsų bendravimo kultūrai.

Deja, iki šiol net ir su Baudžiamojo kodekso vėzdu nepavyko viešoje erdvėje nors kiek sumažinti tyčiojimosi iš žmonių, jų įžeidinėjimo. To yra daug ne tik politikų ar komentatorių tekstuose, bet gana daug įžeidaus tono, ką jau kalbėti apie atskirus žodelius, yra ir žurnalistų tekstuose, kurie bent teoriškai turėtų siekti objektyvaus įvykių, reiškinių ar žmonių veiklos nušvietimo. ir čia aš asmeniškai matau vieną paprastą ir aiškią tendenciją - užgaulaus ir įžeidaus teksto ypač gausi tuose tekstuose, kurių autoriai arba labai gerai pažįsta savo herojus arba asmeniškai jų iš viso nepažįsta. Pirmu atveju įžeisti norima dėl asmeninių ambicijų ar užgautos savimeilės, kitu atveju - lyg ir nusispjauti ant svetimo žmogaus jausmų, nes su juo nėra jokio asmeninio santykio. Čia panašiai kaip parašyti, kad visi graikai tinginiai, rusai - okupantai ir pan.

Ir nenorėdamas asmeniškai įžeisti nė vieno savo kolegos, tik atsargiai paminėsiu, jog jau ne vieną mėnesį trunkanti vieša kelių visuomenėje žinomų žiniasklaidos herojų priešprieša yra įtraukusi į jų tarpusavio santykių aiškinimąsi net Visuomenės informavimo etikos komisiją. Ši turi vertinti atskirus žodžius, tezes, kontekstą. O juk esmė yra paprasta - vieni kitų nekenčiantys ir niekinantys asmenys viešoje erdvėje koneveikia vienas kitą, o iš tiesų jiems reikėtų pabandyti įsijausti bent minutėlei į savo priešininko kailį ir suprastų, kad užgaulūs ir įžeidūs žodžiai yra pats nekonstruktyviausias bendravimo būdas. Todėl nei Baudžiamojo kodekso straipsniai su atsakomybe už įžeidimą, nei tų straipsnių panaikinimas savaime nepadės stiprinti žodžio laisvės Lietuvoje. Nes iš tiesų laisvas žodis yra tas, kurio autorius nuolat galvoja ir apie savo atsakomybę. Ne teisinę, bet žmogišką.