Žurnalistikos istorija

Apie demografijos problemas iki šiol pasaulyje beveik nekalbama, nors jos yra gana liūdnos. Vis skaičiuojami pinigai, pelnai, ekonomikos augimas, o skaičiuoti žmones politikams laiko nebelieka. Dažną dabar Lietuvoje sutiktą paklausus, kiek dabar Lietuvoje gyventojų, tikslaus skaičiaus neišgirsi.

Ežerų akimis besižvalgančio Molėtų krašto gražuolių Bebrusų pakrantė kadaise susemdavo visos šalies žurnalistų šurmulį. Anuomet čia rengtos stovyklos-seminarai, plunksnos brolių ir sesių sambūris būdavo kupinas šviesių potyrių. Per laiką „Privatizavimo škvalas“ nupūtė stovyklos namelius, suprivatizuoti buvo ir žurnalistai, bet Bebrusų pakrantėje klegesys nenurimo...

Po daugelio metų 1999 metais išleistoje memuarų knygoje „Pupų dėdė. Atsiminimai“ Petras Biržys rašė: „Mano didieji sumanymai išleisti visų Lietuvos miestų ir miestelių monografijas apskritims baigėsi tuo, kad 1932 metais biržiečio Valerijono Atkočiūno lėšomis (jis Kaune turėjo savo spaustuvę) išleidau antrą tomą, Biržų apskritį, ir dar du tomus – apie Kėdainių ir Marijampolės apskritis.“

1907 metų sausio 16 dienos „Nedėldienio skaitymo“ laikraštyje (Nr. 3) senokai Biržuose buvęs, Martino Verpeto slapyvardžiu pasirašęs autorius pasakoja savo įspūdžius iš Biržų. Atvykęs į Biržus čia atradęs didelių permainų.

Karo metu pradėtos steigti greitosios pagalbos įstaigos apskričių miestuose. Organizacija per tėvų komitetus teikė maisto produktus mokykloms. Leistas laikraštis „Savitarpinės pagalbos žinios“, žurnalas vaikams „Žiburėlis“.

Devyneri metai. Tiek laiko praėjo nuo žurnalisto ir rašytojo Petro Skodžiaus išėjimo... O mūsų atminime jis dar eina svarbiausiąja Biržuose Vytauto gatve. Neskubėdamas. Elegantiškas. Pasiramsčiuodamas lazdele. Dėmesingas sutiktiems praeiviams, kurie jį visi pažįsta. Nes visas jo gyvenimas prabėgo čia, mieste, tapusiam vieninteliu ir brangiausiu, kuriam jis, tarsi švenčiausią priesaiką, ištarė žodžius: „Biržai – mano įkvėpimo, skausmo ir vilčių žemė, kuriai liksiu ištikimas iki paskutinio atodūsio.“

Mūsų kolega, LŽS narys, daktaras Algirdas Matulevičius šiame straipsnyje atskleidžia priežastis, kodėl nustojo eiti laikraštis "Aušra".

Susitikdavau su V. Miklaševičiumi ir baigęs vidurinę, o dažniausiai, kai pradėjau dirbti Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje. Mat jis dirbo „Tiesos“ laikraščio korespondentu Pietų Lietuvoje, jam buvo priskirtas ir Kaišiadorių rajonas. Kur buvęs, kur nebuvęs įlėkdavo į kabinetą, staigiai nusimesdavo ant sofos ar kėdės atlošo striukę, sėsdavo priešais mane ar kitą žurnalistą su bloknotu ir pradėdavo klausinėti

Kai 1992 m. pradžioje sužinojau, kad į Lietuvą atvyko Lietuvos ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis, susiradau jį su žmona Daniela „Draugystės“ viešbutyje ir užrašiau ilgą pokalbį radijo laidai „Pasaulis ir Lietuva“ (1992 02 14). O 1993 m. gruodžio 24 dieną per Lietuvos radiją buvo transliuotas pusvalandžio trukmės mano pokalbis su Lietuvos diplomatijos patriarchu dr. Stasiu Antanu Bačkiu, kuris su žmona Ona grįžo į Lietuvą po 55 metų priverstinės emigracijos ir apsigyveno Vilniaus senamiestyje netoli universiteto.

Dirbdamas Lietuvos radijuje turėjau galimybę kviesti prie mikrofono įvairiausius žmones – politikus ir diplomatus, kultūros ir meno veikėjus, išeivijos atstovus, su kuriais aptardavome ir vertindavome Lietuvos ir pasaulio įvykius. Ypač šia galimybe naudotis buvo smagu Atgimimo metais, kai per Lietuvą keliavo dainuojanti revoliucija ir ėmė byrėti galingiausios pasaulio imperijos pamatai ir kai pokalbių per radiją nebekontroliavo jokie „glavlitai“. Mes, žurnalistai, tapome ne tik istorinių įvykių liudininkais, bet ir metraštininkais, darantys nemažą įtaką tiems įvykiams.

Sveiki, gal verta pakartoti šitą "Vakarinėse naujienose" skelbtą mano reportažą, parašytą 1990 metų gegužės 7 d.?" - rašo LŽS svetainei mūsų kolega Adolfas Strakšys.

Tačiau labiausiai žinomas kaip žurnalo „Naujoji Romuva“ (1931–1940) redaktorius. Šiame leidinyje siekė aprėpti plačias kultūros sferas: dailę, muziką, architektūrą, literatūrą. J. Keliuotis buvo pastebima figūra Kaune: telkė įvairių sričių menininkus ir mokslininkus bendram darbui, angažavo naujam mąstymui, diskusijoms, mokėjo derinti nuomones, numatyti tolimas kultūrinio darbo perspektyvas.

Kviečiame susipažinti su Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Meno erdvė, V a.) eksponuojama XX a. 3-ojo ir 4-ojo dešimtmečių knygų (grožinės ir negrožinės literatūros, verstinių knygų, žinynų, vadovėlių ir kt.) reklamos lapelių ekspozicija. Ši paroda atskleis, kokias knygas ir kaip siūlė to meto knygų leidėjai. Paroda veiks iki balandžio 3 d.

Negaliu paaiškinti, kodėl savęs paklausiau, kada telšiečiai pirmą kartą į rankas paėmė savo krašto – miesto, apskrities – laikraštį. Ir greit supratau, jog tai klausimas ne iš lengvųjų.

Tęsiame kolegos, LŽS nario Vytauto Valentino Česnulio straipsnį "Vilniaus krašto lietuvių periodinė spauda: „Kelio“ ir „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimai.

„Tėvynės šviesa“ tęsė savo pirmtako pradėtus laikraščio turinio ieškojimus, išliko tie patys teminiai skyreliai ir pasipildė naujais, skirtais tautinės mokyklos kūrimo teorijai ir praktikai. Laikraštis pakeitė formatą, tapo savaitraščiu. Redkolegija, skatindama darbuotojų kūrybiškumą bei savarankiškumą siūlė skyriams imtis viso numerio išleidimo rūpesčius.

"Dažnas savo bibliotekoje, matyt, turi kelionių knygų. Manojoje, be kitų, yra kelios tokios, kuriose minimas žodis „aplink“. Tai, aišku, garsioji Ž. Verno „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“, tai Amerikos lietuvių Vlado Rasko „Trylika kartų aplink Žemę“ ir Juozo Kaributo „Kelionė aplink pasaulį“. Apie pastarąją (manau, mažai girdėtą) ir jos autorių noriu šiek tiek papasakoti", - rašo kolega Algis Kusta.