Žurnalistikos istorija

Mūsų kolega, LŽS narys, daktaras Algirdas Matulevičius šiame straipsnyje atskleidžia priežastis, kodėl nustojo eiti laikraštis "Aušra".

Susitikdavau su V. Miklaševičiumi ir baigęs vidurinę, o dažniausiai, kai pradėjau dirbti Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje. Mat jis dirbo „Tiesos“ laikraščio korespondentu Pietų Lietuvoje, jam buvo priskirtas ir Kaišiadorių rajonas. Kur buvęs, kur nebuvęs įlėkdavo į kabinetą, staigiai nusimesdavo ant sofos ar kėdės atlošo striukę, sėsdavo priešais mane ar kitą žurnalistą su bloknotu ir pradėdavo klausinėti

Kai 1992 m. pradžioje sužinojau, kad į Lietuvą atvyko Lietuvos ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis, susiradau jį su žmona Daniela „Draugystės“ viešbutyje ir užrašiau ilgą pokalbį radijo laidai „Pasaulis ir Lietuva“ (1992 02 14). O 1993 m. gruodžio 24 dieną per Lietuvos radiją buvo transliuotas pusvalandžio trukmės mano pokalbis su Lietuvos diplomatijos patriarchu dr. Stasiu Antanu Bačkiu, kuris su žmona Ona grįžo į Lietuvą po 55 metų priverstinės emigracijos ir apsigyveno Vilniaus senamiestyje netoli universiteto.

Dirbdamas Lietuvos radijuje turėjau galimybę kviesti prie mikrofono įvairiausius žmones – politikus ir diplomatus, kultūros ir meno veikėjus, išeivijos atstovus, su kuriais aptardavome ir vertindavome Lietuvos ir pasaulio įvykius. Ypač šia galimybe naudotis buvo smagu Atgimimo metais, kai per Lietuvą keliavo dainuojanti revoliucija ir ėmė byrėti galingiausios pasaulio imperijos pamatai ir kai pokalbių per radiją nebekontroliavo jokie „glavlitai“. Mes, žurnalistai, tapome ne tik istorinių įvykių liudininkais, bet ir metraštininkais, darantys nemažą įtaką tiems įvykiams.

Sveiki, gal verta pakartoti šitą "Vakarinėse naujienose" skelbtą mano reportažą, parašytą 1990 metų gegužės 7 d.?" - rašo LŽS svetainei mūsų kolega Adolfas Strakšys.

Tačiau labiausiai žinomas kaip žurnalo „Naujoji Romuva“ (1931–1940) redaktorius. Šiame leidinyje siekė aprėpti plačias kultūros sferas: dailę, muziką, architektūrą, literatūrą. J. Keliuotis buvo pastebima figūra Kaune: telkė įvairių sričių menininkus ir mokslininkus bendram darbui, angažavo naujam mąstymui, diskusijoms, mokėjo derinti nuomones, numatyti tolimas kultūrinio darbo perspektyvas.

Kviečiame susipažinti su Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Meno erdvė, V a.) eksponuojama XX a. 3-ojo ir 4-ojo dešimtmečių knygų (grožinės ir negrožinės literatūros, verstinių knygų, žinynų, vadovėlių ir kt.) reklamos lapelių ekspozicija. Ši paroda atskleis, kokias knygas ir kaip siūlė to meto knygų leidėjai. Paroda veiks iki balandžio 3 d.

Negaliu paaiškinti, kodėl savęs paklausiau, kada telšiečiai pirmą kartą į rankas paėmė savo krašto – miesto, apskrities – laikraštį. Ir greit supratau, jog tai klausimas ne iš lengvųjų.

Tęsiame kolegos, LŽS nario Vytauto Valentino Česnulio straipsnį "Vilniaus krašto lietuvių periodinė spauda: „Kelio“ ir „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimai.

„Tėvynės šviesa“ tęsė savo pirmtako pradėtus laikraščio turinio ieškojimus, išliko tie patys teminiai skyreliai ir pasipildė naujais, skirtais tautinės mokyklos kūrimo teorijai ir praktikai. Laikraštis pakeitė formatą, tapo savaitraščiu. Redkolegija, skatindama darbuotojų kūrybiškumą bei savarankiškumą siūlė skyriams imtis viso numerio išleidimo rūpesčius.

"Dažnas savo bibliotekoje, matyt, turi kelionių knygų. Manojoje, be kitų, yra kelios tokios, kuriose minimas žodis „aplink“. Tai, aišku, garsioji Ž. Verno „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“, tai Amerikos lietuvių Vlado Rasko „Trylika kartų aplink Žemę“ ir Juozo Kaributo „Kelionė aplink pasaulį“. Apie pastarąją (manau, mažai girdėtą) ir jos autorių noriu šiek tiek papasakoti", - rašo kolega Algis Kusta.

Pirmasis pedagogus jiems skirtas žurnalas „Lietuvos mokykla“, išleistas Kaune, pasiekė 1918 metų pradžioje. Šią dovaną parengė žinomas kultūrininkas, visuomenininkas Pranas Dovydaitis, kuris ne vienerius metus redagavo šį leidinį. Po metų žurnalo leidimo rūpesčius prisiėmė Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga.

Šiandien, po 100 metų, įdomu pavartyti 1918 metų vasario 19 d. „Lietuvos aido“ 22 numerį, kurio pirmajame puslapyje stambiomis raidėmis pranešama: „LIETUVOS TARYBA SKELBIA LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ...“

Julius Navikas tapo laikraščio „Vilniaus rytojus“ atsakinguoju redaktoriumi. Laikraštis išėjo sujungus „Kelią“, „Vilniaus aidą“ ir „Dirvą“. Iš pradžių „Viln. rytojus“ buvo savaitraštis, o vėliau ėjo du kartus per savaitę. J. Navikas jo ats. redaktoriumi buvo visą laiką – nuo 1928 m. gruodžio 1 d. iki 1937 m. spalio 26 d., kai dėl lenkų valdžios sulaikymo išėjo paskutinis numeris („Viln. rytojaus“ faktiškasis redaktorius buvo Vincas Budrevičius). 1932–1937 m. su „Viln. rytojumi“ ėjo priedas vaikams „Aušrelė“ (išleisti 172 numeriai). Jos redaktoriumi taip pat pasirašinėjo J. Navikas. „Aušrelė“ atskirai nebuvo prenumeruojama, o siuntinėjama tik su „Viln. rytojumi“.

Šį tekstą apie šiaulietį fotografą, dailininką ir pedagogą Gerardą Bagdonavičių LŽS svetainei atsiuntė mūsų kolega Dainius Ručinskas.

Vilniuje leistų lietuviškų laikraščių „Kelias“ ir „Vilniaus rytojus“ atsakinguoju redaktoriumi pasirašinėjęs Julius Navikas gimė 1854 m. kovo 10 d. (pagal Julijaus kalendorių). Gimtinė – Gačkiškiai, kaimas Inturkės parapijoje (Molėtų r.). Juozo ir Rozalijos Misiūnaitės sūnus. Nekrologe, išspausdintame vienkartiniame leidinyje „Kelias“ 1938 m. vasario 24 d., rašoma: „1925 metais velionis buvo įtrauktas lietuviškos spaudos talkon. Tais metais jis tapo Vilniuje leidžiamo savaitraščio „Kelias“ atsakinguoju redaktoriumi.

"Prieš 26 metus, 1991 m. gruodžio 20 dieną, po vienuolikos mėnesių laida „Pasaulis ir Lietuva“ vėl buvo pradėta transliuoti iš senosios radijo studijos Konarskio gatvėje, iš pastato, paženklinto desantininkų kulkomis. Kol šis pastatas buvo desantininkų užgrobtas, šią laidą slapta transliavome iš Naugarduko gatvės. Šalia manęs studijoje poetas Marcelijus Martinaitis. Su juo mes ir 1990 metų sausio 11 dieną taip pat sėdėjome šioje studijoje, įrašinėjome laidą „Pasaulis ir Lietuva“, - rašo radijo žurnalistas Antanas Šimkūnas.