Žurnalistikos istorija

Lietuvą kaip savarankišką, laisvą valstybę deklaruojantis Nepriklausomybės atkūrimo aktas buvo paskelbtas 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau Lietuvos žiniasklaidos laisvėjimo požymiai pasirodė kur kas anksčiau, praėjus porai metų po 1985 m. Maskvoje paskelbtos pertvarkos.

Nesu numizmatas, bet retkarčiais kokį retesnį pinigėlį įsidedu į dėželę. Kartais pasižiūriu ir į sunkoką sidabrinį Irako dinarą. Nežinau, kiek jis vertas, bet tas pinigas vis primena... Amerikos lietuvį, gamtos mokslų daktarą, buvusį Merilendo (Maryland) profesorių Joną Genį (1923 – 2016). Su profesoriumi susipažinau dirbdamas „Lietuvos aide“, kai jis 1994 metų rudenį devintą kartą lankėsi tėvų žemėje.

Žinomą mokslininką, buvusį Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktorių Antaną Būdvytį pažinojau iš darbo „Valstiečių laikraštyje“ laikų. Keletą kartų lankėsi redakcijoje, bendravo su žurnalistais. Susitikę vis sveikindavomės, kartais pasikalbėdavome, tik tie pokalbiai būdavo oficialūs - apie darbą, mokslinius bandymus.

Apie Salomėjos Nėries kūrybą daug prirašyta. Sovietmečiu šlovino jos patriotizmą, gilų lyriškumą, dabar kai kas poetę vadina vos ne tautos išdavike. Be abejo, literatūros žinovai, o ir diletantai, dar margins popieriaus lapus, įvairiausiai vertins, nes didis žmogus tarsi kometa: kam nebuvo lemta prasilenkti su įkaitusiu branduoliu, tas jaučiasi patenkintas prisilietęs prie švytinčios uodegos.

Tokiu pavadinimu straipsnis buvo išspausdintas „Gimtojo krašto“ 1967 m. rugsėjo 14 d. Iš tikrųjų rašinį buvau pavadinęs kitaip – „Pas lietuviško midaus kūrėją“.

Stovėjau prie dviejų gatvių sankirtos. Buvo gražus rugpjūčio rytas. Neskubėjau, nes turėjau pakankamai laiko, nors ir reikės tolokai kulniuoti įkalnėn kylančiomis gatvėmis iki Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto. Ten gausiu laikyti paskutinį stojamąjį egzaminą – iš geografijos. Septintąjį. Tiek jų buvo stojant į žurnalistiką.

... ankstų rytmetį Viešpaties į amžinuosius namus buvo pasišauktas Povilas Pukys, buvęs Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos tarybos narys (1998 12 05–2015 04 19), ilgametis žurnalo „Liuteronų balsas“ redaktorius (1999–2014), metraščio „Parapijos analai: 1988–2010“ sudarytojas, prisiminimų knygų „Anuokart prie uosto“ (2007), „Trečias nelaimi“ (2010), „Skersprūsio klupinis“ (2015), „Maumo sapalai“ (2017) autorius.

Sūduvos šiaurėje, dainingame didžiųjų kalbininkų ir mažesnių kalbos mokovų krašte, kaip žurnalistui teko lankytis keliolika kartų, retsykiais patirti smagių nuotykių.

Spaudoje įvairiuose leidiniuose darbavausi penkiasdešimt ketverius metus ir dar šešis mėnesius priedo. Esu aplankęs visus Lietuvos miestus ir rajonus, bendravęs su daugeliu įdomių žmonių. Teko rašyti apie jų gyvenimą, patirtį, kritikuoti negeroves. Kai kuriuos susitikimus prisimenu ir praėjus virtinei metų.

Dirbdamas įvairiuose leidiniuose, bendravau su keliomis dešimtimis įdomių, kūrybingų, šmaikščių, originalių kolegų. Visi jie savo priemonėmis pasakojo apie svarbiausius įvykius, piešė iškilių žmonių portretus. O pasakojimų apie pačius spaudos darbuotojus maža. Norėčiau nors kiek šią disproporciją išlyginti. Šįkart prisiminimai apie buvusį originalų, aštrialiežuvį „Valstiečių laikraščio“ kultūros skyriaus vedėją Antaną STIKLAKĮ.

Ši nuotrauka daryta 1965 m. rugsėjo 4 d. Jai sukako daugiau negu pusė šimtmečio. Nusifotografavome minėdami „Valstiečių laikraščio“ 25- ąsias metines. Dabar, praslinkus tiek metų, daugelis mūsų, tądien stovėjusių prieš objektyvą, jau yra iškeliavę Amžinybėn. O tada buvome jauni, veržlūs, gražūs.

Apie fotožurnalistiką (FŽ) nebuvo jokios literatūros. Dar daugiau – nebuvo net aišku, kas ta FŽ. Kuo ji skiriai nuo paprastos fotografijos?

Mat neseniai rūsyje tarp savo „turto“ suradau rašomąją mašinėlę ROYAL, ir tada plūstelėjo prisiminimai, savotiškai susiję su dabartimi. Buvo gal 1960-ieji, jau dirbau Akmenės redakcijoje, gretinausi į žurnalistų luomą.

Lapkričio 16 d. sukanka 95 metai nuo buvusio garsaus finansininko, ilgamečio ministro, kultūros rėmėjo Romualdo Sikorskio gimimo. Žurnalistai labai mėgo imti R. Sikorskio interviu, nes jis kalbėjo nedailindamas tikrovės, nepaisydamas titulų, o kai kurie teiginiai buvo tapę aforizmais. Prisiminkime kai kuriuos, nepraradusius aktualumo ir dabar.

Dirbdamas įvairiuose leidiniuose, bendravau su keliomis dešimtimis įdomių, kūrybingų, šmaikščių, originalių kolegų – redaktorių, korespondentų, fotografų, dailininkų, stilistų, korektorių ir kitokių spaudos specialistų. Visi jie savo priemonėmis pasakojo apie svarbiausius įvykius, piešė darbščių žmonių portretus. O pasakojimų apie pačius spaudos darbuotojus nepateisinamai maža: reikia būti labai „iškiliu“, kad žurnalisto persona kas nors susidomėtų. Norėčiau nors kiek šią disproporciją išlyginti.

Lietuvių kalbos ir literatūros institutas leidžia 17 tomų Balio Sruogos Raštus. Jau pasirodė šešioliktas tomas (pirmasis, skirtas jo poezijai, dar 1996 metais), kuriame paskelbti jo laiškai Valerijai Čiurlionytei. Tačiau trylikto Raštų tomo, skirto Sruogos žurnalistinei publicistikai, dar neturime. Turbūt sudėtinga periodikoje išsibarsčiusius, įvairiuose archyvuose rankraščiais ir mašinraščiais išlikusius tekstus surinkti į vieną solidų tomą. Todėl šis mano tekstas – tik bandymas, išsamiau nesigilinant į detales ir aplinkybes, pažvelgti į Sruogą kaip žurnalistą ir redaktorių.

1977 m. artėjant arkivyskupo Jurgio Matulaičio 50-osioms mirties metinėms, kartu su bendraminčiais kun. Lionginu Kunevičiumi, mokytoju Kazimieru Šapalu, studentu mediku Donatu Stakišaičiu nutarė pradėti leisti pogrindinį kultūrinį religinį žurnalą. Jis buvo pavadintas „Rūpintojėliu“. Leidžiant šį pogrindžio leidinį, A. Urbonaitė bendradarbiavo su Edvardu Šiugžda, kuris skaitydavo ir redaguodavo pirmuosius egzempliorius, pats rašydavo bei rinkdavo žurnalui žinias iš krikščioniško pasaulio. Iki 1989 m. išleisti ir išplatinti 26 žurnalo numeriai buvo skirti skaitytojui, pavargusiam nuo melo ir dvasinės nelaisvės, puoselėjančiam žmogiškąsias vertybes.