Žurnalistikos istorija

Tokiu pavadinimu straipsnis buvo išspausdintas „Gimtojo krašto“ 1967 m. rugsėjo 14 d. Iš tikrųjų rašinį buvau pavadinęs kitaip – „Pas lietuviško midaus kūrėją“.

Stovėjau prie dviejų gatvių sankirtos. Buvo gražus rugpjūčio rytas. Neskubėjau, nes turėjau pakankamai laiko, nors ir reikės tolokai kulniuoti įkalnėn kylančiomis gatvėmis iki Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto. Ten gausiu laikyti paskutinį stojamąjį egzaminą – iš geografijos. Septintąjį. Tiek jų buvo stojant į žurnalistiką.

... ankstų rytmetį Viešpaties į amžinuosius namus buvo pasišauktas Povilas Pukys, buvęs Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos tarybos narys (1998 12 05–2015 04 19), ilgametis žurnalo „Liuteronų balsas“ redaktorius (1999–2014), metraščio „Parapijos analai: 1988–2010“ sudarytojas, prisiminimų knygų „Anuokart prie uosto“ (2007), „Trečias nelaimi“ (2010), „Skersprūsio klupinis“ (2015), „Maumo sapalai“ (2017) autorius.

Sūduvos šiaurėje, dainingame didžiųjų kalbininkų ir mažesnių kalbos mokovų krašte, kaip žurnalistui teko lankytis keliolika kartų, retsykiais patirti smagių nuotykių.

Spaudoje įvairiuose leidiniuose darbavausi penkiasdešimt ketverius metus ir dar šešis mėnesius priedo. Esu aplankęs visus Lietuvos miestus ir rajonus, bendravęs su daugeliu įdomių žmonių. Teko rašyti apie jų gyvenimą, patirtį, kritikuoti negeroves. Kai kuriuos susitikimus prisimenu ir praėjus virtinei metų.

Dirbdamas įvairiuose leidiniuose, bendravau su keliomis dešimtimis įdomių, kūrybingų, šmaikščių, originalių kolegų. Visi jie savo priemonėmis pasakojo apie svarbiausius įvykius, piešė iškilių žmonių portretus. O pasakojimų apie pačius spaudos darbuotojus maža. Norėčiau nors kiek šią disproporciją išlyginti. Šįkart prisiminimai apie buvusį originalų, aštrialiežuvį „Valstiečių laikraščio“ kultūros skyriaus vedėją Antaną STIKLAKĮ.

Ši nuotrauka daryta 1965 m. rugsėjo 4 d. Jai sukako daugiau negu pusė šimtmečio. Nusifotografavome minėdami „Valstiečių laikraščio“ 25- ąsias metines. Dabar, praslinkus tiek metų, daugelis mūsų, tądien stovėjusių prieš objektyvą, jau yra iškeliavę Amžinybėn. O tada buvome jauni, veržlūs, gražūs.

Apie fotožurnalistiką (FŽ) nebuvo jokios literatūros. Dar daugiau – nebuvo net aišku, kas ta FŽ. Kuo ji skiriai nuo paprastos fotografijos?

Mat neseniai rūsyje tarp savo „turto“ suradau rašomąją mašinėlę ROYAL, ir tada plūstelėjo prisiminimai, savotiškai susiję su dabartimi. Buvo gal 1960-ieji, jau dirbau Akmenės redakcijoje, gretinausi į žurnalistų luomą.

Lapkričio 16 d. sukanka 95 metai nuo buvusio garsaus finansininko, ilgamečio ministro, kultūros rėmėjo Romualdo Sikorskio gimimo. Žurnalistai labai mėgo imti R. Sikorskio interviu, nes jis kalbėjo nedailindamas tikrovės, nepaisydamas titulų, o kai kurie teiginiai buvo tapę aforizmais. Prisiminkime kai kuriuos, nepraradusius aktualumo ir dabar.

Dirbdamas įvairiuose leidiniuose, bendravau su keliomis dešimtimis įdomių, kūrybingų, šmaikščių, originalių kolegų – redaktorių, korespondentų, fotografų, dailininkų, stilistų, korektorių ir kitokių spaudos specialistų. Visi jie savo priemonėmis pasakojo apie svarbiausius įvykius, piešė darbščių žmonių portretus. O pasakojimų apie pačius spaudos darbuotojus nepateisinamai maža: reikia būti labai „iškiliu“, kad žurnalisto persona kas nors susidomėtų. Norėčiau nors kiek šią disproporciją išlyginti.

Lietuvių kalbos ir literatūros institutas leidžia 17 tomų Balio Sruogos Raštus. Jau pasirodė šešioliktas tomas (pirmasis, skirtas jo poezijai, dar 1996 metais), kuriame paskelbti jo laiškai Valerijai Čiurlionytei. Tačiau trylikto Raštų tomo, skirto Sruogos žurnalistinei publicistikai, dar neturime. Turbūt sudėtinga periodikoje išsibarsčiusius, įvairiuose archyvuose rankraščiais ir mašinraščiais išlikusius tekstus surinkti į vieną solidų tomą. Todėl šis mano tekstas – tik bandymas, išsamiau nesigilinant į detales ir aplinkybes, pažvelgti į Sruogą kaip žurnalistą ir redaktorių.

1977 m. artėjant arkivyskupo Jurgio Matulaičio 50-osioms mirties metinėms, kartu su bendraminčiais kun. Lionginu Kunevičiumi, mokytoju Kazimieru Šapalu, studentu mediku Donatu Stakišaičiu nutarė pradėti leisti pogrindinį kultūrinį religinį žurnalą. Jis buvo pavadintas „Rūpintojėliu“. Leidžiant šį pogrindžio leidinį, A. Urbonaitė bendradarbiavo su Edvardu Šiugžda, kuris skaitydavo ir redaguodavo pirmuosius egzempliorius, pats rašydavo bei rinkdavo žurnalui žinias iš krikščioniško pasaulio. Iki 1989 m. išleisti ir išplatinti 26 žurnalo numeriai buvo skirti skaitytojui, pavargusiam nuo melo ir dvasinės nelaisvės, puoselėjančiam žmogiškąsias vertybes.

Istorikas, literatūros tyrinėtojas, kritikas, publicistas, sociologas, vienas iš pirmojo lietuviško visuomeninio gyvenimo, politikos ir literatūros mėnesinio žurnalo „Aušra“ steigėjų ir leidėjų Jonas Šliūpas, parašęs ir išleidęs daugiau kaip dvi dešimtis knygų ir brošiūrų (tarp jų bene vertingiausias istoriografinis veikalas – pirmoji lietuvių literatūros istorija „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“) vienerius metus yra gyvenęs ir dirbęs Biržuose. To priežastis – Jono Šliūpo pažintis ir giminystė su iš Biržų krašto kilusiu žymiu politikos ir visuomenės veikėju Martynu Yču.

O čia dar tie žurnalistai J. Paleckis ir J. Petrėnas. Neduoda ramybės: „Kada, ponas Dauguvieti, parašysi, kaip kūrei nepriklausomą, pažangios, nepartinės minties dienraštį „Diena“?

Kazys Binkis sudarė ir redagavo ne tik literatūros žurnalus „Veja“, „Keturių vėjų pranašas“, „Keturi vėjai“, bet ir visuomenei skirtą laikraštį „Kauno naujienos“ (1925 – 1926 m.) bei žurnalą „Mūsų dienos“ (1927 – 1928 m.).

1925 metais Biržuose leidžiamas savaitraštis „Biržų žinios“ sulaukė konkurento. Balandžio 12 dieną Biržų spaustuvėje buvo išspausdintas pirmasis visuomenės, politikos, ekonomijos ir kultūros savaitraščio „Biržiečių balsas“ numeris. Jo redaktoriumi nurodomas ūkininkas Adolfas Galvanauskas, tačiau faktiškai savaitraštį redagavo Biržų apskrities žemės tvarkytojas Jonas Mulokas. Jis buvo ir Biržų ūkininkų sąjungos smulkaus kredito banko darbuotojas, todėl neatsitiktinai „Biržiečių balso“ redakcija buvo įsikūrusi šio banko patalpose (Biržai, Rinkos aikštė 3).