Žurnalistikos istorija

Mano pirmieji žingsniai į žurnalistikos pasaulį padaryti man dar mokantis Kuršėnų darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Faktiškai tai buvo vakarinė mokykla. Tuo metu teko dirbti ir vakarais mokytis. Pradėjau rašinėti žinutes į tuometinio Kuršėnų rajono (vėliau jis panaikintas) laikraštį. Netrukus redaktorius Juozas Baldauskas (būtent tas pats Baldauskas, kuris iki pat savo mirties išsaugojo vienintelį tarybinių laikų žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“) pakvietė mane tapti neetatiniu korespondentu.

Baigiame skelbti didelę kolegos Vytauto Valentino Česnulio studiją "Vilniaus krašto lietuvių periodinė spauda: „Kelio“ ir „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimai".

Nei spausdinimo mašinėlės, nei kompiuterio 1949 metais taigoje nebuvo. Beveik kaligrafišku šriftu surašyti tekstai gulė ant liniuoto mokyklinio sąsiuvinio lapų. “Taigos” leidėjai patys rašė eilėraščius, straipsnius , apsakymus, satyros smaigaliu dūrė į supančios aplinkos gyvenimo grimasas. Nė kiek netenka abejoti, kad piešinukus, dailias užsklandėles piešė Vytenis Rimkus.

Vaikystėje į mano rankas pateko nedidelė žalsvu viršeliu knygutė vaiko fantaziją ir susidomėjimą skatinančiu pavadinimu „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe.“ Knygelę perskaičiau vienu prisėdimu, nesusimąstydamas apie jos autorių A. Šliką. Turėjo prabėgti dešimtmečiai, kol sužinojau, kad biržietis rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas Alfredas Šlikas parašė ne tik šią biografinę apybraižą apie knygnešį Jurgį Bielinį.

1945 m. Vladas Būtėnas patenka į lietuvių pabėgėlių stovyklą Flendsburge. Pradeda rašyti eilėraščius ir prisiminimus apie paskutinės dienas Biržų krašte. Savo kūrybą spausdina stovykloje leidžiamame kultūros žurnale „Žingsniai“, žurnalisto Andriaus Vaitkaus išleistame stambiame Flendsburgo stovyklos metraštyje „Dienos be Tėvynės“.

„Retai kuris nors žmogus galėjo telkti savyje tiek talentų, kaip Aloyzas, ir dar tokių nepaprastų, - rašė apie A. Baroną jo bičiulis gydytojas Petras Kisielius. – Jis poetas, beletristas, žurnalistas, humoristas. Visus šiuos talentus bent iš dalies paliudija keliasdešimt jo parašytų knygų“.

Žurnalistą ir poetą Bronių Žalį kaimynai kupiškėnai laiko savo žmogumi, nes jis gimė Kupiškio žemėje. Tačiau jis nesvetimas ir Biržų krašto žmonėms, nes čia, Suosto apylinkėse, prabėgo jo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metai, o Biržų pašonėje, Naradavos kaime, daug metų gyveno jo jaunesnė sesuo Stanislava Didžionienė. Biržietė ir jo gyvenimo ištikima palydovė žmona Palmyra.

Neseniai perskaičiau įdomią knygą apie tarpukario legendą, sunkaus likimo žurnalistą, fotografą, “Radijo dėde” Petrą Babicką. Jos autorė Aldona Ruseckaitė, knygą išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus.

Baigiame Vilmanto Krikštaponio straipsnį "Mato Slančiausko fenomenas".

Tęsiame Vilmanto Krikštaponio straipsnį "Mato Slančiausko fenomenas".

Per lietuvių kultūros istoriją praėjo daug ryškių asmenybių, besistengusių įžiebti šviesos kibirkštį savo tautiečių sąmonėse ir širdyse, išsaugoti tai, kas nuo amžių buvo brangu lietuvių prigimčiai, ką jie per ištisus šimtmečius kūrė savo tautos kultūros lobynui. Vienas tokių buvo Matas Slančiauskas – kaimo siuvėjas, lietuviškos spaudos platintojas, švietėjas ir tautosakos rinkėjas.

Gydytojas, pirmasis savaitraščio „Biržų žinios“ redaktorius, iškilus Biržų krašto kultūrininkas, evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius, ilgametis Kolegijos prezidentas Jokūbas Mikelėnas gimė 1885 metais liepos 21 dieną Mažutiškių kaime.

Tęsiame mūsų kolegos Vytauto Valentino Česnulio studiją apie tarpukario Vilniaus krašto lietuvių periodinę spaudą:„Kelią“ ir „Vilniaus rytojų“.

Antanas Maceina – vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių filosofų (1908 01 27 – 1987 01 27). Mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje Gižuose, studijavo Lietuvos bei Europos universitetuose. 1935–1940 metais dėstė filosofiją ir pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. 1944 metų vasarą pasitraukęs iš Lietuvos, iki mirties gyveno Vokietijoje. 1956–1970 metais dėstė filosofiją Freiburgo ir Miunsterio universitetuose.

Tęsiame kolegos Vytauto Valentino Česnulio tyriamąjį straipsnį apie tarpukario Vilniaus krašto lietuvių periodinę spaudą: „Kelio“ ir „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimus

Mūsų kolega, LŽS narys, daktaras Algirdas Matulevičius atsiuntė įdomią studiją apie lietuvybės ugdytojo žurnalo „Varpas“ atsiradimo istoriją. Skelbiame jos pirmąją dalį.

“Tautos santykyje su tauta ir vidaus gyvenime periodinė spauda gali aibių pridaryti, kai, užuot auklėjusi visuomenę, tiesos ir teisingumo idėjas skelbusi, ima piktinti ir erzinti žmones. Gera spauda gali tačiau daug padaryti tautų suartėjimui ir sušvelninti jų santykius. Tai būtų didžiausia garantija taikai. Bet tokių savo darbo vaisių spauda tik tada susilauks, kada laikraštininkai ir rašytojai jai duos, ką patys turi geriausio: savo tyrąją sielą. Tada ne tik seksis plisti kilnioms idėjoms, bet raštų stilius pagrožės”, - rašė pirmasis “Lietuvos aido” redaktorius Antanas Smetona.