Žurnalistikos istorija

Kostas Kregždė nuo 1922 metų buvo Lietuvos telegramų agentūros ELTA korespondentas. Rašė straipsnius politinėmis temomis, korespondencijas ir feljetonus į „Lietuvos žinias“, „Lietuvos ūkininką“, „Talką“, „Jaunimą“, „Biržų žinias“. Yra parašęs keletą politinių brošiūrų, kurias išspausdino „Varpo“ bendrovė. Pasirašinėdavo Ratkaus, Stagonio ir kitais slapyvardžiais.

Vilniuje, 2021 m. vasario 13 dieną po sunkios ligos mirė žurnalistas, spaudos, literatūros tyrėjas, žurnalistikos dėstytojas Bronius Raguotis. Jam ėjo devyniasdešimt antri metai. Pastaraisiais metais jis bendradarbiavo su "Žurnalistikos" almanachu. Pateikiame paskutiniąją Jo publikaciją apie lietuviškų žurnalistų organizacijų atsiradimą.

Man įdomiausias spaudos gyvenimo laikotarpis Lietuvoje buvo 1989-1992 metais. Vienas iš mano mėgiamiausių ir, manyčiau, pajėgiausių šių laikų lietuvių žurnalistų buvo Romas Sakadolskis (1947-2016). Turėjau garbės 1989 m. būti pakviestas jo tapti "Amerikos balso" korespondentu Lietuvoje. Kaip tik tuo pačiu metu buvau susilaukęs pakvietimo iš Kęstučio Girniaus dirbti "Laisvosios Europos" radijui. Buvo nelengvas galvosūkis ką pasirinkti? Nors nebuvo smagu, bet turėjau pasakyti Romui, kad renkuosi vis dėlto "Laisvąją Europą".

1924 metų rugpjūčio mėnesį Biržų spaustuvė išspausdino pirmojo Pasvalio žemės ūkio draugijos leidžiamo žemės ūkio, kooperacijos, literatūros ir visuomenės mėnesinio laikraščio „Artojas“ numerį. Draugijos pirmininku tais metais buvo Biržų - Pasvalio apskrities agronomas Alfonsas Žukauskas. Jis ir tapo faktiškuoju laikraščio redaktoriumi, apie tai rašo savo atsiminimuose.

Kolega Arūnas Brazauskas domisi žiniasklaidos vaidmeniu galios santykiuose ir šio instrumento panaudojimu politinėse machinacijose. Žadėjau jam duoti medžiagos "iš savo archyvo", kiek man jos susikaupė, per ilgus jau beveik keturis dešimtmečius žurnalistinio darbo.

Dideli šio žmogaus nuopelnai puoselėjant ir išsaugant lietuvišką žodį Amerikos žemėje. „M. Morkūno pavardė, - rašė „Žiemgaloje“ jo biografė Virginija Paplauskienė, - daugeliui asocijuojasi su Čikagoje buvusia spaustuve, kurioje daugiau kaip keturiasdešimt metų buvo leidžiami žurnalai, laikraščiai, grožinės literatūros knygos ir vadovėliai, meno katalogai, įvairių renginių programos ir bukletai lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis“.

Mokydamasis Pernavos gimnazijoje Martynas Yčas, pasirašydamas slapyvardžiais Šimpeliškietis, Kiškis iš pakrūmės, Martynas, Mažiutis, Martynas, M, M.Y, M, I, Y išspausdina savo pirmąsias korespondencijas ir publicistinius rašinius. Pats Martynas Yčas prisimena dar prieš spaudos atgavimą pradėjęs plunksną miklinti vertimais. Vertęs Turgenevo, Gogolio, Čechovo, Korolenkos kūrinėlius ir juos spausdinęs įvairiuose leidiniuose. Spaudą atgavus korespondencijas pradėjo rašyti Peterburge A. Smilgos leidžiamam „Lietuvių laikraščiui.“ Pasirašinėdavo dažniausiai Martyno Mažiučio slapyvardžiu. Vėliau, parašęs ilgesnį straipsnį „Biržai“ ( buvo išspausdintas trijuose numeriuose) įsidrąsino, ėmė pasirašinėti savo pavarde.

Antanas Macijauskas buvo universalus žmogus: inžinierius mechanikas ir statybininkas, žurnalistas, vertėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas bei mokslininkas. Nesiekęs karjeros, visada dirbęs tą darbą, kuris tuo metu lietuvių tautai buvo reikalingiausias.

1970-aisiais užbaigęs vidurinę mokyklą, dokumentus nuvežiau tiesiai į Vilniaus universitetą, pasiryžęs studijuoti žurnalistiką. Nusivežiau ir storiausią albumą su įklijuotomis savo spausdintų žiniasklaidoje straipsnių iškarpomis. Stojamuosius egzaminus sėkmingai išlaikiau. Beliko tiktai pokalbis kažkokioje „mandatinėje komisijoje“...

Tai jis, Virgilijus Juodakis pirmasis Lietuvoje parašė ir apsigynė disertaciją apie fotografijos istoriją Lietuvoje iki 1940 m. Su pagalbininku Jonu Jakimavičiumi įkūrė mokomąją fotolaboratoriją studentams; ištyręs nemažai Lietuvoje bei Europos šalyse leistų žurnalų ir laikraščių praktiką, sukūrė originalią fotožurnalistikos teoriją, kuri pagrįsta ne fotografijomis, o fotožurnalistikos žanrais. Ir dar…Bet tegul apie visa tai pasakoja pats herojus.

Mano pirmieji žingsniai į žurnalistikos pasaulį padaryti man dar mokantis Kuršėnų darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Faktiškai tai buvo vakarinė mokykla. Tuo metu teko dirbti ir vakarais mokytis. Pradėjau rašinėti žinutes į tuometinio Kuršėnų rajono (vėliau jis panaikintas) laikraštį. Netrukus redaktorius Juozas Baldauskas (būtent tas pats Baldauskas, kuris iki pat savo mirties išsaugojo vienintelį tarybinių laikų žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“) pakvietė mane tapti neetatiniu korespondentu.

Baigiame skelbti didelę kolegos Vytauto Valentino Česnulio studiją "Vilniaus krašto lietuvių periodinė spauda: „Kelio“ ir „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimai".

Nei spausdinimo mašinėlės, nei kompiuterio 1949 metais taigoje nebuvo. Beveik kaligrafišku šriftu surašyti tekstai gulė ant liniuoto mokyklinio sąsiuvinio lapų. “Taigos” leidėjai patys rašė eilėraščius, straipsnius , apsakymus, satyros smaigaliu dūrė į supančios aplinkos gyvenimo grimasas. Nė kiek netenka abejoti, kad piešinukus, dailias užsklandėles piešė Vytenis Rimkus.

Vaikystėje į mano rankas pateko nedidelė žalsvu viršeliu knygutė vaiko fantaziją ir susidomėjimą skatinančiu pavadinimu „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe.“ Knygelę perskaičiau vienu prisėdimu, nesusimąstydamas apie jos autorių A. Šliką. Turėjo prabėgti dešimtmečiai, kol sužinojau, kad biržietis rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas Alfredas Šlikas parašė ne tik šią biografinę apybraižą apie knygnešį Jurgį Bielinį.

1945 m. Vladas Būtėnas patenka į lietuvių pabėgėlių stovyklą Flendsburge. Pradeda rašyti eilėraščius ir prisiminimus apie paskutinės dienas Biržų krašte. Savo kūrybą spausdina stovykloje leidžiamame kultūros žurnale „Žingsniai“, žurnalisto Andriaus Vaitkaus išleistame stambiame Flendsburgo stovyklos metraštyje „Dienos be Tėvynės“.

„Retai kuris nors žmogus galėjo telkti savyje tiek talentų, kaip Aloyzas, ir dar tokių nepaprastų, - rašė apie A. Baroną jo bičiulis gydytojas Petras Kisielius. – Jis poetas, beletristas, žurnalistas, humoristas. Visus šiuos talentus bent iš dalies paliudija keliasdešimt jo parašytų knygų“.

Žurnalistą ir poetą Bronių Žalį kaimynai kupiškėnai laiko savo žmogumi, nes jis gimė Kupiškio žemėje. Tačiau jis nesvetimas ir Biržų krašto žmonėms, nes čia, Suosto apylinkėse, prabėgo jo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metai, o Biržų pašonėje, Naradavos kaime, daug metų gyveno jo jaunesnė sesuo Stanislava Didžionienė. Biržietė ir jo gyvenimo ištikima palydovė žmona Palmyra.