Žurnalistikos istorija

Kilnodamas senas fotografijas, suradau vieną itin reikšmingą. 1977 metai. Dabar nebepamenu – ar tai po paskutinės paskaitos, ar kuria kita proga mes, būsimieji diplomuoti žurnalistai (valstybiniai egzaminai dar tik laukė), pasikvietę Universiteto tuometinio Istorijos ir filologijos fakulteto bei Žurnalistikos katedros vadovybę, dėstytojus, susirinkome ankštokoje fotolaboratorijos patalpėlėje atminimo nuotraukai. Ir štai šiandien žiūriu į tą istorinę fotonuotrauką ir graudokos mintys užplūsta: jau nebėra kai kurių fakulteto ir katedros vadovų, mielų dėstytojų, net vieno kito bendrakursio. Laikas, tas laikas...

1940 metų balandžio l d. „Eltai" sukako 20 metų. Jos užuomazga yra dar porą metų vyresnė, bet ji dar nesivadino „Elta". „Elta" išsirutuliojo iš spaudos biurų, pradėtų organizuoti per Pasaulinį karą, lietuvių tautai subruzdus atkurti savo nepriklausomą valstybę. Tie pirmieji svetur — Šveicarijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitur, o paskui ir pas mus — Vilniuje ir Kaune įsisteigę biurai, kaip ir mūsų kariai savanoriai, atkakliai kovojo už mūsų tėvynės laisvę, tik skirting ginklu: vieni kardu, kiti žodžiu. Kur negalėjo pasiekti savanorio kardas ar kulka, pasiekė žodis — išaiškino, įtikino, nušvietė tikrą padėtį: svetimiems — kaip buvo pas mus, mums — kas vyko svetur. „Eltos" pirmtakūnai dirbo didelį patriotinį darbą, jam visiškai pasišventę. Pradžioje tie biurai veikė kiekvienas atskirai, savarankiškai.

Prieš karą Lietuvoje ūkininkų gyvenimu domėjosi visos srovės, visos partijos. Kaimui buvo skirta daug laikraščių, bet iš visų labiausiai garsėjo „Mūsų rytojus", ėjęs 1927-1936 m. Iki 1932 metų buvo savaitinis, paskui - dvisavaitinis. „Mūsų rytojus" ėjo lig tol negirdėtu tiražu - 100 tūkstančių egzempliorių.

Ilgametis bei įvairiapusis JAV lietuvių žurnalistas, populiarių knygų apie sportą autorius, didžiulis kūno kultūros ir sporto entuziastas bei propaguotojas, įvairių renginių organizatorius, sporto klubų įkūrėjas, vadovas bei mecenatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius ,bei kitų svarbių valstybinių organizacijų ir visuomeninių įstaigų įvertinimo regalijų savininkas, JAV Lietuvių žurnalistų sąjungos prezidentas Edvardas Šulaitis š. m. spalio 15 d. artimų žmonių, gerų bičiulių, kolegų būryje švenčia savo 85-rių metų jubiliejinį gimtadienį.

Nors Šaulys ilgainiui tapo labai įtakingu publicistu, įvairių leidinių redaktoriumi ir galop trečias po Smetonos asmuo pagal svarbą tik ką atkurtoje Lietuvos Respublikoje, tačiau kalbėti apie jo publicistikos tendencijas, žurnalisto kelią, ganėtinai sunku.

Štai tokiu konjunktūriniu laikotarpiu /1980/ Lietuvos televizija kuria filmą “Dičiaus karjera”. Kai pirmininkas Telefilmui pametėjo idėją – ekranizuoti Teofilio Tilvyčio satyrinę poemą Dičius, išleistą 1934 m., sunerimome ne juokais, – iš kurios pusės į kūrinį bežiūrėsi – ekranizacijos principams sunkiai paklūsta. Atmesti šefo idėjos nebandyk, – pavaldiniai ją turi priimti kaip įsakymą...

Ne vienerius metus dirbau ir bendravau su Skirmantu Valiuliu (1938.10.22 Šiaulių aps., Gražaičių k. – 2011.01.28 Vilniuje). Jo buvo pilna visur. Ir seminaruose, ir paskaitose, ir aptarimuose ir spaudos puslapiuose. Visur, kur tik reikalas lietė kino-tele-foto dalykus. Ir visur su savo nuomone ir su nedidelėmis užrašų knygutėmis rankose. Iš čia jo mintys persikeldavo į daugybę didesnių ir mažesnių rašinių bei pasipasakojimų.

Dar mokydamasis Biržų gimnazijoje Jurgis Jašinskas bendradarbiavo „Biržų žiniose", vėliau tikriausiai šimtai jo rašinių spausdinta „Lietuvos žiniose", „Socialdemokrate", „Karyje", „Lietuvos mokykloje", „Mintyse", „Mūsų kelyje", „Žiburiuose". 1949 metais atvykęs gyventi į JAV savo straipsnius spausdino „Draugo" dienraštyje, „Naujienose", „Sporte", „Mūsų sparnuose", „Keleivyje", „Lietuviškoje enciklopedijoje".

Pranas Dovalga - ryškiausias ir vienintelis tokio plataus formato -žurnalistas, literatas, vertėjas - XX a. I pusės Lietuvos ir Čekijos (tuo metu Čekoslovakijos) kultūrinių, literatūrinių ryšių puoselėtojas ir ugdytojas. Beje, šalia žodžio žurnalistas reikėtų rašyti tarptautininkas.

"Jei iš įstaigų Lietuvos ryšiams su užsieniu pirmoje eilėje atstovauja Užsienių Reikalų Ministerija, tai iš organizacijų, būdami visiškai kuklūs, tą garbę turime pripažinti Žurnalistų Sąjungai," - 1934 metais teigė žurnalistas Vincas Kemežis.

Šis žinomo prieškario žurnalisto Antano Bružo straipsnis paimtas "Pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio", išleisto Kaune 1934 metais. Kalba netaisyta.

Jaučiu pareigą parašyti apie Zenoną Lapinską, Kaišiadorių rajono laikraščio redaktorių, nes niekas kitas to padaryti nebegali: visi kūrybiniai darbuotojai, kurie su juo dirbo – jau išėję į Amžinybę... Taigi...

Tokį žmogų kaip dr. J. Purickį, kurio asmuo įkūnijo darbštumą ir kuklumą, galėjo duoti tik šiaudinė Lietuvos pastogė. Dr. Purickis gimė neturtingoje ūkininko šeimoje Pokrovo vienkiemyje, Stakliškių parapijoje, 1883 m. gruodžio 12 d. Nedaug kam anais laikais tekdavo laimė džiaugtis aukštesniuoju mokslu, ir dr. Purickio — politiko, žurnalisto, ekonomisto, visuomenininko gal ir nebūtume turėję, jei ne jo tėvų troškimas matyti savo sūnų sunkiajame kunigo pašaukime.

"Mes mėgstame kartoti, kad Lietuvos valstybę prikėlė plunksna. Kadaise ir Napoleonas išsitarė, kad spauda yra didelė pasaulio galybė. Jei spauda iš tikrųjų yra tokia didelė galybė, tai visiškai natūralu, kad jos atstovai turėtų būti taip pat nepaprasti galiūnai. Tačiau gyvenime toli gražu nevisada taip išeina. Dar ne taip seniai mūsų visuomenė buvo linkusi žiūrėti į laikraštininko darbą, kaip į žemesnės rūšies verslą. Tik paskutiniaisiais metais mūsų spaudos darbininkams pavyko išsikovoti jei ne pakenčiamesnes medžiagines sąlygas, tai bent pakelti savo moralinį autoritetą visuomenės akyse. Dabar vargu ar berasime žmonių, kurie žiūrėtų i žurnalisto darbą, kaip į žemesnį verslą, sakysime, už advokato arba gydytojo. Be abejojimo, žurnalisto autoritetui pakelti daug padarė Žurnalistų Sąjunga," - 1934 metais rašė Vytautas Alanas.

Izidorius Tamošaitis gimė 1889 m. rugpjūčio 24 d. Antakalniškiuose. Spaudoje bendradarbiavo nuo 1911 m. 1927 m. redagavo laikraštį „Lietuvis", 1929-1938 m. žurnalą „Vairas", 1930-1935 m. tęstinį leidinį „Eranus", rašė straipsnius filosofijos ir teologijos klausimais. 1937-1938 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą. Žuvo 1943 m. vasario 6 d. Krasnojarsko krašte, Rešiotų lageryje.