Žurnalistikos istorija

Žurnalistus ir visus, besidominčius Lietuvos ir lietuvių diasporos pasaulyje istorija, kviečiame apsilankyti unikalioje parodoje “Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952”, kuri veikia Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Atrijus, III a., ant laiptų prieš pagrindinį įėjimą).

I912 metais įsteigtos spaustuvės steigėjai buvo žinomi Biržų krašto žmonės: Rusijos valstybės Dūmos deputatas, advokatas Martynas Yčas, reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis, Biržų ligoninės vedėjas gydytojas Mykolas Kuprevičius, Maskvos provizorius Baltrus Čepulis, prekybininkas ir išradėjas Jurgis Trečiokas, ūkininkas K. Prunskas. Spaustuvės savininku užsiregistravo M. Yčas. Oficialus jos pavadinimas buvo „M. Yčo ir bendrovės spaustuvė.

Kolega Antanas Šimkūnas, išleidęs prisiminimų knygą "Susitiksime prie ąžuolo", pateikė žiūpsnelį žurnalistinių istorijų ir LŽS svetainei.

Pirmasis lietuvis, įsigijęs specialybę Paryžiaus Sorbonos universitete ir žurnalistu dirbęs, buvo Juozas Keliuotis (1902-1983). Grįžęs iš užsienio, J. Keliuotis kurį laiką redagavo krikščionių demokratų partijos organą „Rytas". Paskui įkūrė ir redagavo savaitinį iliustruotą katalikišką kultūros žurnalą „Naujoji romuva". Žurnalas buvo sumaniai redaguojamas, įdomus.

J. Basanavičius nagrinėja tris svarbiausius klausimus: kas buvo Aušros leidimo iniciatorius, svarbesnius laikraščio leidimo etapus ir dėl ko jo leidyba žlugo: šie su Aušros dvidešimtmečiu (1903 m.) susiję klausimai sukėlė buvusių bendradarbių polemiką.

Tautininkų „Vairo" žurnalas siejasi su žurnalu, kuris tuo pačiu pavadinimu ėjo 1914-1915 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo jis buvo leidžiamas su pertraukomis, ištisiau ėjo 1929-1940 m.

Baigiame kolegės Gerdos Giedraitytės Gudjurgienės prisiminimus apie žurnalisto duoną vėjų mieste - Klaipėdoje.

Papūtus Atgimimo vėjams, akimirksniu išsilakstė idėjinis partkomas, persidažė ir ne vienas prisišliejo prie sąjūdiečių, tapo „patriotais“, bankininkais, verslininkais, firmų prezidentais. Buvusieji apsivilko raudonus, geltonus ir kitų spalvų švarkus, „persiorientavo“ ir, lyg burtų lazdelei mostelėjus, atsivėrė jiems turtų skrynelė. Buvę kuklūs ir paprasti miesto vykdomojo komiteto, įmonių ir įstaigų tarnautojai, gamybos planų ir socialistinio lenktyniavimo rezultatų išvarginti įmonių vadovai, atkuto ir nemažai jų tapo turtuoliais, oligarchais, dabar pagarbiai vadinamu elitu. Tokių pakeitusių spalvą sovietinių kadrų priviso beveik visose atgimusios Klaipėdos įstaigose. Ypač įspūdingai jie atrodė miesto savivaldybėje. Tik visiškai neseniai į juos kreipdavomės „draugas“ ir staiga jau „ponas“.

Kartą, paskambinę į redakciją, gyventojai pranešė, kad Baltijos prospekte, šalia mėsos kombinato, slenka tankų kolona su ginkluotais kariškiais. Su fotokorespondentu A. Stubra skubiai nukūrėme į nurodytą vietą. Vaizdas priminė dar nepamirštą karą – tankai, vamzdžiai, ginkluoti kareiviai. Puolėme klausinėti, ko jie čia atvažiavo ir gąsdina žmones? O gal karas prasidėjo? Kareiviai tylėjo, o vadas aiškino, kad tai manevrai... Ką matėme ir girdėjome, viską išklojome kitos dienos reportaže. Tą pačią dieną kabinete suskambo telefonas. Jūrų pėstininkų brigados vadas, pulkininkas Ivanas Černychas buvo labai nepatenkintas fotoreportažu, piktai priekaištavo, kodėl nesuderinome su juo.

Laisvai intelektualiai minčiai reikėjo laisvos, nevaržomos spaudos, todėl 1975–1978 metais Kaune leistas pogrindinis kultūros žurnalas „Katakombos“, turėjęs paantraštę „Laisvos literatūros laikraštis“. Jį leido autorių kolektyvas: Pranas Mikalauskas-Antalkis (spaudos slapyvardis), kun. Jonas Fabijanskas, kun. Pranas Tuminas ir Petras Matkevičius. Iš viso buvo išleisti 46 žurnalo numeriai, jis buvo skirtas „patikimųjų ratui“11. Jį redagavo P. Mikalauskas.

Man pakako vieną dieną „su redakcijos užduotimi“ po Nemuno salą (anais laikais turėjusią jungtį „su žemynu“) pavaikščioti ir kišenėj laikant bloknotą, užsirašinėti šiukšles į ją išpilti vežiojusių sunkvežimių numerius. Kai vieno jų vairuotojas pastebėjo, ką veikiu, užsivijo per molynus, šiukšlynus su veržliarakčiu. Skuodžiau kiek įmanydama, - net kvapą užgniaužė.

Vienam etatiniam - šimtas visuomeninių korespondentų. Šią, garsią praėjusio amžiaus frazę, vyresniosios kartos kolegos, tikiuosi, dar mena, kaip vos ne sakralinį šūkį , skirtą spaudai. Jo potekstėje slypėjo pats Leninas. Buvo kalama į galvą, kad , kuo daugiau darbo žmonės rašys laikraščiui, tuo glaudesnis ryšys bus su tarybine liaudimi ir skaitytojais.

NEPARTINIS - VADINASI NEPATIKIMAS... arba nevisavertis. Ši sovietmečio etiketė gadino gyvenimą ir karjerą daugeliui žmonių.

Socialistinis lenktyniavimas, kaip ir „partinė maldelė“ propagandinis vedamasis , buvo privalomas žurnalistų „arkliukas“. Be jų laikraštis nejudėdavo iš vietos.

Kartą, vos pradėjus dirbti, bėgu su korektūros puslapiais koridoriumi. Sustabdo gerai nusiteikęs, išlenkęs taurelę (anuomet darbo metu tai buvo įprastas dalykas) atsakingasis sekretorius (karo dalyvis): „Slušai barišnia, čego ti pripiorlasia v etū redakcijų? Takich mi vidali, oni dolgo zdes nezaderživajutsia. Uchodi poka ne pozno“ (Klausyk „ panele“, ko tu atsidanginai į šitą redakciją? Tokių mes matėme, jie ilgai čia neužsibūna. Išeik, kol nevėlu.).

Baigiame kolegos Česlovo Skaržinsko prisiminimus kaip jis dirbo Šalčininkų rajono laikraštyje ir veikė Šalčininkų rajone.

Tęsiame kolegos Česlovo Skaržinsko prisiminimus kaip jis dirbo Šalčininkų rajono laikraštyje ir veikė Šalčininkų rajone.