Žurnalistikos istorija

Papūtus Atgimimo vėjams, akimirksniu išsilakstė idėjinis partkomas, persidažė ir ne vienas prisišliejo prie sąjūdiečių, tapo „patriotais“, bankininkais, verslininkais, firmų prezidentais. Buvusieji apsivilko raudonus, geltonus ir kitų spalvų švarkus, „persiorientavo“ ir, lyg burtų lazdelei mostelėjus, atsivėrė jiems turtų skrynelė. Buvę kuklūs ir paprasti miesto vykdomojo komiteto, įmonių ir įstaigų tarnautojai, gamybos planų ir socialistinio lenktyniavimo rezultatų išvarginti įmonių vadovai, atkuto ir nemažai jų tapo turtuoliais, oligarchais, dabar pagarbiai vadinamu elitu. Tokių pakeitusių spalvą sovietinių kadrų priviso beveik visose atgimusios Klaipėdos įstaigose. Ypač įspūdingai jie atrodė miesto savivaldybėje. Tik visiškai neseniai į juos kreipdavomės „draugas“ ir staiga jau „ponas“.

Kartą, paskambinę į redakciją, gyventojai pranešė, kad Baltijos prospekte, šalia mėsos kombinato, slenka tankų kolona su ginkluotais kariškiais. Su fotokorespondentu A. Stubra skubiai nukūrėme į nurodytą vietą. Vaizdas priminė dar nepamirštą karą – tankai, vamzdžiai, ginkluoti kareiviai. Puolėme klausinėti, ko jie čia atvažiavo ir gąsdina žmones? O gal karas prasidėjo? Kareiviai tylėjo, o vadas aiškino, kad tai manevrai... Ką matėme ir girdėjome, viską išklojome kitos dienos reportaže. Tą pačią dieną kabinete suskambo telefonas. Jūrų pėstininkų brigados vadas, pulkininkas Ivanas Černychas buvo labai nepatenkintas fotoreportažu, piktai priekaištavo, kodėl nesuderinome su juo.

Laisvai intelektualiai minčiai reikėjo laisvos, nevaržomos spaudos, todėl 1975–1978 metais Kaune leistas pogrindinis kultūros žurnalas „Katakombos“, turėjęs paantraštę „Laisvos literatūros laikraštis“. Jį leido autorių kolektyvas: Pranas Mikalauskas-Antalkis (spaudos slapyvardis), kun. Jonas Fabijanskas, kun. Pranas Tuminas ir Petras Matkevičius. Iš viso buvo išleisti 46 žurnalo numeriai, jis buvo skirtas „patikimųjų ratui“11. Jį redagavo P. Mikalauskas.

Man pakako vieną dieną „su redakcijos užduotimi“ po Nemuno salą (anais laikais turėjusią jungtį „su žemynu“) pavaikščioti ir kišenėj laikant bloknotą, užsirašinėti šiukšles į ją išpilti vežiojusių sunkvežimių numerius. Kai vieno jų vairuotojas pastebėjo, ką veikiu, užsivijo per molynus, šiukšlynus su veržliarakčiu. Skuodžiau kiek įmanydama, - net kvapą užgniaužė.

Vienam etatiniam - šimtas visuomeninių korespondentų. Šią, garsią praėjusio amžiaus frazę, vyresniosios kartos kolegos, tikiuosi, dar mena, kaip vos ne sakralinį šūkį , skirtą spaudai. Jo potekstėje slypėjo pats Leninas. Buvo kalama į galvą, kad , kuo daugiau darbo žmonės rašys laikraščiui, tuo glaudesnis ryšys bus su tarybine liaudimi ir skaitytojais.

NEPARTINIS - VADINASI NEPATIKIMAS... arba nevisavertis. Ši sovietmečio etiketė gadino gyvenimą ir karjerą daugeliui žmonių.

Socialistinis lenktyniavimas, kaip ir „partinė maldelė“ propagandinis vedamasis , buvo privalomas žurnalistų „arkliukas“. Be jų laikraštis nejudėdavo iš vietos.

Kartą, vos pradėjus dirbti, bėgu su korektūros puslapiais koridoriumi. Sustabdo gerai nusiteikęs, išlenkęs taurelę (anuomet darbo metu tai buvo įprastas dalykas) atsakingasis sekretorius (karo dalyvis): „Slušai barišnia, čego ti pripiorlasia v etū redakcijų? Takich mi vidali, oni dolgo zdes nezaderživajutsia. Uchodi poka ne pozno“ (Klausyk „ panele“, ko tu atsidanginai į šitą redakciją? Tokių mes matėme, jie ilgai čia neužsibūna. Išeik, kol nevėlu.).

Baigiame kolegos Česlovo Skaržinsko prisiminimus kaip jis dirbo Šalčininkų rajono laikraštyje ir veikė Šalčininkų rajone.

Tęsiame kolegos Česlovo Skaržinsko prisiminimus kaip jis dirbo Šalčininkų rajono laikraštyje ir veikė Šalčininkų rajone.

Kaip ir kiekviename Lietuvos rajone ir mieste bei miestelyje, taip ir Šalčininkuose, buvo įkurta iniciatyvinė Sąjūdžio grupė. Jos nariai – architektė Natalija Danielienė, mokytojai Juozas Lebionka ir Vincas Kuzminskas, agronomas Stanislavas Voitkevičius (beje, vienintelis Sąjūdžio grupėje buvęs lenkas), žurnalistai Stasys Stacevičius, Ina Marčiulionytė ir kiti sąjūdiečiai – išrinko mane šios veiklos koordinatoriumi Šalčininkų rajone. Beje, iniciatyvinės Sąjūdžio grupės branduolį ir sudarėme mes, trys rajono trikalbio laikraščio Lenino priesakai žurnalistai.

Lazdijų rajono literatūrinę bendruomenę ir ilgamečius šio krašto žurnalistus vasario 27 dieną pasiekė skaudi žinia – savo gyvenimo kelionę baigė ilgametis rajono žurnalistas, redaktorius, literatas, kraštotyrininkas Antanas Pupienis. Lygiai prieš mėnesį jis atšventė savo 93-ąjį gimtadienį. Ir dar visai neseniai, vos prieš porą mėnesių, sutikdavome jį žygiuojantį Lazdijų gatvėmis.

Žinia, kad Lietuvos pramonininkų asociacija (LPA, vėliau Lietuvos pramonininkų konfederacija – LPK) nutarė leisti savo laikraštį pasklido gana greitai. Tuomet, Sąjūdžio metais, daugelis organizacijų ir judėjimų ėmė leisti savo leidinius, tai buvo beveik kaip pareiga. Bet LPA buvo ne šiaip kelių bendraminčių susibūrimas. Todėl daugelis manė, kad ji efektingai panaudos savo leidinį – ir kaip didelės visuomenės dalies vėliavą, ir kaip įtakingos organizacijos ruporą, kaip tais laikais buvo vadinama spauda. Į viešumą ėjo didelė jėga, kaip tada daugeliui atrodė. Nežinau, kodėl LPA vadovai savo laikraščio redaktoriumi pasirinko mane. Nežinau ir kiek kandidatų buvo. Konkursai tuomet dar nebuvo rengiami.

Tilžėje 1886 spalio 17 dieną išėjo laikraštis „Garsas“ skirtas Didžiosios Lietuvos gyventojams. Leidėjas Martynas Jankus tikėjosi, kad naujai išleistas laikraštis galės pakeisti sustojusią „Aušrą“ (jos paskutinis Nr. 40, išėjo 1886 birželio mėn.). „Garsas“ - mėnesinis laikraštis lietuviams, leistas „1886-1887 Tilžėje lotyniškomis raidėmis. Leido ir redagavo M. Jankus. Planuota platinti D. Lietuvoje, siųsti Rusijoje gyvenantiems lietuviams bei į Ameriką išvykusiems tautiečiams.

Baigiame kolegos Romualdo Čėsnos prisiminimus "Aukščiausioji Taryba - dienos ir naktys"

2017 m. vasario 14 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) vyks vieša istoriko, Lietuvos istorijos instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. Česlovo Laurinavičiaus paskaita „Dar kartą apie „Aušros“ reikšmę“.

Istorinis steigiamasis literatų ir žurnalistų sąjungos susirinkimas įvyko 1922 m. sausio 31 d. Jame dalyvavo 14 abiejų profesijų atstovų – Juozas Tumas-Vaižgantas, Matas Šalčius, Bronius Prapuolenis, Jonas Laurinaitis, Antanas Bružas, K.Kristutis, Juozas Pronskus, Petras Ruseckas, Adolfas Klimas, Jonas Strimaitis, Matas Bagdonas, Kazys Samajauskas, Antanas Vienuolis-Žukauskas ir Pranas Būdvytis. Paruoštus įstatus pasirašyti ir pirmąją Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos valdybą sudaryti buvo patikėta Juozui Tumui-Vaižgantui, Jonui Strimaičiui, Antanui Žukauskui-Vienuoliui, Adolfui Klimui ir Jonui Laurinaičiui. Jie tapo organizacijos signatarais. Vaižgantas, pirmininkavęs susirinkimui, buvo išrinktas ir sąjungos pirmininku.