Žurnalistikos istorija

Tęsinys. Pradžia 2017 04 06

 Gerda Giedraitytė  Gudjurgienė    

Vienam etatiniam - šimtas  visuomeninių korespondentų

Šią,  garsią praėjusio amžiaus frazę, vyresniosios kartos kolegos,  tikiuosi, dar mena, kaip vos ne  sakralinį  šūkį , skirtą spaudai.  Jo potekstėje slypėjo pats Leninas. Buvo kalama į galvą, kad , kuo daugiau darbo žmonės rašys laikraščiui, tuo  glaudesnis ryšys  bus su tarybine liaudimi ir skaitytojais.

Glaudų ryšį su darbo žmonėmis  ir skaitytojais redakcija palaikė per savo bičiulius, raštingus žmones,  kurie iš  savo įmonių, organizacijų teikė vertingą ir patikimą informaciją spaudai. Su jais buvo palaikomas nuolatinis ryšys, jie buvo dažni svečiai redakcijoje. Tačiau to, pasirodė,  per maža.  Partkomas davė naują „ zadanije" (užduotį) - kurti  visuomeninių korespondentų mokyklą. Redaktorius, pasirašęs ant lapelio trumpą kalbelę, perskaitė apie spaudos reikšmę tarybinio žmogaus gyvenime ir jos auklėjamąjį vaidmenį. Ir pranešė, kad partija patikėjo mums  svarbią užduotį - paruošti naujų visuomeninių spaudos kadrų - darbininkų, inteligentų, jūreivių  atstovų, kurie, lyg darbščiosios bitelės, neš žinias  laikraščiui. Pasak šefo, ši mokykla, tai  korespondentų kalvė ir laikraščio kelias į skaitytojų mases. Į klausimą, kas mokys  studentus ir skaitys paskaitas, atsakė, kad mes patys. Šią užduotį mes privalome garbingai įvykdyti.  Tačiau ne visi  redakcijos kūrybiniai darbuotojai apsidžiaugė. Skundėsi, kad šiems žaidimams neturi laiko, nes užversti tiesioginiu kūrybiniu darbu, straipsnių rašymu už kombinatų ir įmonių direktorius, inžinierius, brigadininkus ir darbo pirmūnus. Bet „maištautojus" redaktorius greitai nuramino, - tiems kurie atsisakys, „nubrauks" honorarą arba išvys į korektūrą.

Paskelbus laikraštyje, kad kuriama korespondentų mokykla ir į ją kviečiami visi, kas nori mokytis rašyti straipsnius, informacijas , interviu, reportažus ir padėti laikraščiui geriau nušviesti miesto gyvenimą, susirinko gausus būrys  įvairių profesijų  ir išsilavinimo (nemažai pradinio arba profesinio techninioišsilavinimo, netrūko ir visiškų beraščių) atstovų iš miesto įmonių ir organizacijų, norinčių  būti korespondentais. Pirmieji susirinkimai praėjo pakiliai. Naujokai vardijo  „vis dar pasitaikančius trūkumus", nurodė, kur jie labiausia bado akis ir pasišovė  drąsiai juos kelti į viešumą. Optimizmas baigėsi su pirmąja žinute. Mat, beveik visus „studentų" rašinėlius reikėjo perrašyti, tikrinti juose pateiktus faktus ir tik tada laikraštyje pasirodydavo informacija su visuomeninio korespondento pavarde.  Jie vis rašė, o žurnalistai vis perrašinėjo. Pamatę savo pavardę laikraštyje, vieni tuo didžiavosi (paskatinti ir honoraru) , kiti nepatenkinti - „aš ne taip parašiau". Ir reikėjo aiškinti ir įtikinti, kad taip, kaip jis parašė, spaudai netinka. Dar kiti, gavę neetatinių korespondentų pažymėjimus, pasijusdavo visagaliais, kaišiodavo tuos pažymėjimus, kur nereikia. Ypač parduotuvėse mėgdavo reguliuoti eiles arba ir patys  pasinaudodavo privilegija nusipirkti be eilės. Kildavo konfliktai, reikėdavo aiškintis.

Pamatę, kad korespondento darbas yra nelengvas ir atsakingas, kai kurie greitai jo atsikando ir, laikui bėgant, dingo. Išleidome ne vieną visuomeninių korespondentų mokyklos „absolventų" laidą, tačiau, ilgainiui, ryšius su redakcija  palaikė tik vienas kitas.  „ Zadanijos" vajus baigėsi, mokykla pati likvidavosi, žurnalistai lengviau atsikvėpė. Nors dar ir šiandien yra veteranų, su nostalgija menančių, kad korespondentų „ kalvė" suvaidino svarbų vaidmenį laikraščio gyvenime. Išties, kas drįs paneigti, kad tai buvo  partkomo funkcionierių išpūstas muilo burbulas, kuris sprogo ir nepaliko žymės...

Žurnalisto duona - darbo žmonių laiškai

Ir kuo daugiau tų laiškų paruoši spaudai, tuo ramiau gyvensi.  Mat redaktorius įvedė naują tvarką korespondentams už darbą atsiskaityti spausdintų eilučių skaičiumi. Santykis toks: mažiau savų autorinių ir kuo daugiau  išspausdintų skaitytojų laiškų. Tai reiškė, kad pats korespondentas dažniausia juos ir rašys. Tam reikalui  buvo sugalvoti ir net  pagaminti darbo apskaitos tabeliai. Kiekvieną dieną  į tuos blankus reikėdavo įrašyti  savo darbo įrodymą -  dienos numeryje atspausdintų eilučių skaičių, o kiekvieno  mėnesio gale suskaičiuoti bendrą sumą ir atiduoti redaktoriui įvertinti korespondento darbą...

Redaktorius atidžiai „analizuodavo" tas ataskaitas ir neduok Dieve, jeigu savų ( autorinių) eilučių buvo daugiau, negu,  vadinamų, skaitytojų laiškų. Vadinasi žurnalistas nevykdo reikalavimų,  nesirūpina laikraščiu, o rūpinasi savo honoraru. Apie tai  paskelbdavo per gamybinius pasitarimus ir, suprantama, honoraras  būdavo „nubrauktas". Ir visiškai nesvarbu, kad tą mėnesį parašei aktualų straipsnį arba svarbią informaciją, įdomų interviu, įdėjai daug darbo. 

Bet, laikui bėgant, galą gavo ir šis vajus, ko gero vienintelis toks to meto Lietuvos redakcijose. Pagaliau baigėsi ir eilučių „teroras". Redaktorius Stepas Žilinskas, vadovavęs redakcijai  nuo 1972 m. iki 1986 m., buvo atleistas iš darbo. Atėjo naujas redaktorius ( iš Vilniaus) Antanas Stanevičius. Prasidėjo naujas laikraščio laikmetis.

„Su meile minėsiu"

Įprastas žvarbus  ir žiauriai vėjuotas klaipėdietiškas rytas. Nuotaika, kaip ir oras, niūri. Skubame į rytinį pasitarimą redaktoriaus kabinete. Jo sekretorė Juzefa, tarsi madona, sėdi prie spausdinimo mašinėlės, o jos veide atsispindi viso pasaulio skausmas. Bet štai pasirodo fotokorespondentas Albinas Stubra  ir nuotaika skaidrėja. Nusišypso net Juzefa. „  Juzyte, šypsokis, džiaukis ir blogu oru  ir viskas bus „gut", greitakalbe beria Albinas ir visi sugužame į kabinetą.

Linksmiausias ir draugiškiausias redakcijos žmogus, lietuvininkas, rašytojos I. Simonaitytės giminaitis Albinas buvo visų gerbiamas ir mylimas. Jį pažinojo visa Klaipėda, ramiai eiti gatve negalėjo, vos ne kiekvienas sutiktas stabtelėdavo ir norėdavo pakalbėti. Albinas fotografavo  žmones ir miestą, kūrė Klaipėdos istoriją, surinko didžiulį foto archyvą. 

Jo fotolaboratorija buvo nugrūsta į tamsų rūsį  prieškario muilo fabrikėlyje,  gaminusiame muilą „Žuvelė". Šiame pastate buvo ir visa redakcija. Darbo sąlygos prastos, ankštos ir nepatogios. Kaip jis ten dirbo, ryškino ir spausdino nuotraukas sunku suvokti , bet nesiskundė. Popieriaus, ryškinimo chemikalų ir padžiautų nuotraukų chaose surasti reikiamą nuotrauką atrodė neįmanoma, bet , lyg į vandenį prapuolusi nuotrauka, netikėtai atsirasdavo. „Sakiau, kad niekur nedings. Pas mane nei adata neprapuls", džiaugdavosi Albinas.

Humoro jausmo nestokojantis lietuvininkas štai, kaip prisimena redaktorių kaitą: „ Taip sutapo, kad mane, nepartinį, į laikraščio redakciją pakvietė tuometinis redaktorius J. Messie. Pasitarime planuojant savaitės darbą, redaktorius savo povyza tarsi atitrūksta  nuo to, kas čia vyksta, užmerkęs  akis tarsi snūduriuoja, bet išklausęs paskutinį  kalbėtoją, staigiai atmerkia akis ir visus straipsnius, informacijas, žinutes, vadinamą „medžiagą", sustato į vietas ir dar primena skyrių vedėjams, ką jie užmiršo kalendoriuje spaudai visai savaitei.  Kaip šachmatų lentoje: šeši ar penki skyriai, kiekvienas po šešis variantus, o viską aprėpia ir koreguoja J. Messie.

Ir štai naujo redaktoriaus Stepo Žilinsko darbo diena. Sėdi jis J. Messie kėdėje ir klausosi raportų. Kai baigė kalbėti paskutinis skyriaus vedėjas, naujasis redaktorius pakėlė galvą: „ Apie ką jūs čia šnekėjote? Suplanavome šios savaitės numerius, kažkas atsakė. Suplanavote?...  Ne, reikia raštu."  Antradienį skyrių vedėjai atėjo su raštiškai parašytu planu. Bet ir tai neįtiko, nes, pasirodo, kiekvieno skyriaus planą reikia suvesti į bendrą planą. Tačiau tai jau  bus trečiadienis, o spaustuvės mašina jau rijo ketvirtadienio numerio „medžiagas". („Atėjo naujas „Tarybinės Klaipėdos"  laikraščio periodas". A. Stubra, „Kaita", 1990 m. rugsėjo 22 d.).  

Tame pačiame laikraščio numeryje buvusį redaktorių geru žodžiu prisimena kultūros skyriaus korespondentas  Pranas Martinkus: „ ...Esu ir būsiu dėkingas prieš dvidešimt metų čia dirbusiam  redaktoriui J. Messie, talentingam žurnalistui, sumaniam kolektyvo vadovui ir nuoširdžiam žmogui. Deja, iki šiol niekas iš buvusių ano meto miesto ir respublikos vadovų,  privertusių jį  (be jokio pagrindo)  išeiti iš redakcijos, patyrus didelę nuoskaudą ir turėjus palikti net gimtąjį kraštą, iki šiol neatsiprašė (tarp jų  ir mes - redakcijos kolektyvas).

Dar sovietmečiu giminių kvietimu pasisvečiuoti  Albinas išvažiavo į Vakarų Vokietiją. Visi jam pavydėjome - dvi savaites pabuvos pasakų šalyje ir pagyvens, kaip žmogus. Bet praėjo vos savaitė, žiūrime mūsų „inturistas" jau redakcijoje.  Nustebę klausiame, kas atsitiko, kodėl taip anksti grįžo?  Atsakė, kad neįdomu pasidarė, ten žmonės gerai gyvena, neturi problemų ir nėra, ką veikti.  Ir pridūrė, kad namuose įdomiau, nes gyvenimas verda, kunkuliuoja ir nėra kada miegoti ir tinginiauti. Daugiau jis į tuos kraštus nevažiavo.

A. Stubra šiame laikraštyje dirbo 35 metus, sulaukė ir Atgimimo. Šie metai, lyg tyčia ne vienam veteranui sutapo  su išėjimu į užtarnautą poilsį. Laikraštis skubėjo atsinaujinti,  atėjo jauni, drąsūs žmonės ir nebuvo kada sukti galvą, ką daryti su tais veteranais, jų paslaugų reikėjo vis mažiau ir jie tapo nepageidautini. 

Netikėtai  Albino šeimą ištiko nelaimė  - mirė jo mylima žmona  Angelė. Dukros  dailininkė Rasa ir aktorė Daiva gyveno kituose miestuose. Kankino vienatvė. Vienintelis išsigelbėjimas nuo depresijos jam buvo darbas. Albinas nenorėjo eiti į pensiją, buvo numatęs atlikti dar daug darbų, sutvarkyti savo foto archyvą. Tačiau jam leido suprasti, kad jis redakcijoje jau nereikalingas. Tada jis parašė pareiškimą: „ Prašau mane leisti į pensiją. Su meile minėsiu mirusius ir gyvus šio mielo leidinio žmones".  Niekas jo neprašė pasilikti. Neatlaikė Albino širdis šio skausmo ir netrukus jis iškeliavo Anapilin...

Šviesūs  ir drąsūs žmonės dirbo to meto redakcijoje.  A. Stubra, V. Bajoras, P. Martinkus,  Algimantas Žukas ir kiti talentingi žurnalistai.  Jų svarbus žodis buvo laikraščio autoritetas. Ne veltui jų asmenybės traukė į redakciją žymius to meto klaipėdiečius, senos kartos inteligentus, lietuvininkų palikuonis. Dar ir man pirmaisiais atsikraustymo metais teko matyti  nespėjusias per karą pasitraukti  ir per stebuklą išlikusias senutes vokietaites, visa savo povyza ir elgesiu išsiskiriančias iš  pilkos tarybinių žmonių minios , kukliai kenčiančias eilėje ir mandagiai atsakinėjančias į „ kertinį" klausimą : „kto krainij" (kas paskutinis)?

Dar teko sutikti rašytoją Ievą  Simonaitytę, kuri pakviesta kartais iš  Priekulės atvykdavo į miesto renginius, išgirsti jos gražią kalbą, net važiuoti kartu jos "Volgoje", gauti interviu ir autografą.

H. Manto gatvėje dažnai matydavau  žingsniuojančius skrybėlėtą poetą keturvėjininką Salį Šemerį, poetą Paulių Drevinį, poetą ir vertėją, politinį kalinį Vladą Nausėdą, iškilų aktorių, Klaipėdos pasididžiavimą Vytautą Kanclerį ir daugelį kitų.

Šie ir kiti žmonės buvo dažni mūsų redakcijos svečiai. Ypač dažnas svečias buvo V. Nausėda, prieškario inteligentas, išvertęs vokiečių herojinę poemą „Nibelungų giesmė". Jis turėdavo apie ką pasikalbėti su žurnalistais, o mums tai buvo neįkainojami prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą iš pirmų lūpų. 

Žurnalistai Ezopo kalba sugebėdavo parašyti straipsnį, kurį žmonės skaitė  tarp eilučių, aprašyti šio krašto žmonių praeitį, tradicijas , papročius, prie kurių, kaip  „nacionalizmo apraiškų" neprikibs net cenzūra. 

Kai kartą  „Gimtasis kraštas" ėmė ir parašė apie  šv. Kalėdas, „surizikavo" ir mūsų laikraštis. Tai buvo sensacija, skaitytojai skambino ir dėkojo už sugražintos vaikystės prisiminimus, džiaugėsi straipsnelį  pasilikę atminčiai anūkams paskaityti. Juk niekas netikėjo, kad viskas greitai pasikeis ir mes Kalėdas švęsime nepasislėpę. Ir net eisime į bažnyčią  šv. Mišių klausyti.

Kolegos, atvykę iš kitų respublikų redakcijų, stebėjosi, kad eina lietuviškas laikraštis, kad veikia lietuviškos mokyklos ir mes kalbame lietuviškai. Kaip jums leidžia, klausdavo? Metams bėgant mus paliko šie šviesūs žmonės, jiems išėjus miestas tapo dar niūresnis ir tamsesnis.

(Bus daugiau)