2024 m. vasario 29 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Gerda Giedraitytė Gudjurgienė: žurnalisto duona vėjų mieste arba prisiminimai apie Klaipėdą

2017-04-06
 
Žurnalistė Gerda Giedraitytė Gudjurgienė

Žurnalistė Gerda Giedraitytė Gudjurgienė

 

Gerda Giedraitytė Gudjurgienė

Sakoma: jeigu žmogus turi ką prisiminti, būtinai reikia apie tai rašyti, nes rašymas, pasak poeto, a. a. Marcelijaus Martinaičio, yra viltis. Rašyti tam, kad kiti sužinotų, kaip gyvenome, ką kalbėjome, kaip elgėmės. Juk, atkūrus Nepriklausomybę, užaugo jau ne viena karta, kuri nežino, kodėl, pavyzdžiui, Klaipėdoje buvusioje Pergalės aikštėje (dabar Lietuvininkų a.) stovėjo automatais ginkluoti sovietų kareiviai ir „saugojo" storomis virvėmis apjuostą patranką. Tai buvo „draudžiama zona" ir ją reikėjo aplenkti. Arba kodėl buvusioje Lenino aikštėje (dabar Atgimimo a.) bronzinį  proletariato vadą buvo apsupę keturi tankai, kurių pabūklai nukreipti į šalia gatve einančius žmones. Jie baikščiai žvilgčiojo į vadinamus „išvaduotojus" ir nesuvokė, kodėl tie kareiviai čia stovi.

Tai buvo 1991 metais.

Dar vienas „labasiukas" atėjo...

 Gyvenimas taip susiklostė, kad su šeima iš  Vilniaus teko kraustytis į Klaipėdą. Tai buvo 1970 metais. Sausis, pūtė žvarbus vėjas, gniaužė kvapą, vertė iš kojų. Tokie orai būna tik Klaipėdoje. Kaip ir proletariato vado skulptūra šalia senos vokiškos geležinkelio stoties. Aikštelėje ant pjedestalo pamatėme labai keistą nedidukę Lenino skulptūrą. Lietuvoje bronziniai „leninai" buvo aukštaūgiai galiūnai , o čia liliputas. Vėliau klaipėdiškiai pasakojo, kad vieną rytą šį liliputą rado aprengtą anuomet  populiariu rūbu vatinuku, dar vadinamu šimtasiūle. Sako, buvo vargo, kol saugumiečiai jį nurengė...

Einu į vienintelį mieste laikraštį „Tarybinė Klaipėda" ieškoti darbo. Redaktorius labai neįprasta pavarde Juda Messie pasitiko maloniai, klausė, kokie vėjai čia atpūtė, bet, deja, kol kas vietų nėra. Pažadėjo paskambinti. Laukiu mėnesį, kitą - tyla...

Laikraštis leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Klaipėdos miesto komiteto ir miesto Vykdomojo komiteto organas, tad einu į pačią svarbiausią valdžios įstaigą - partkomą. Prašau padėti gauti darbą. Juk atvažiavome ne šiaip sau - vyrą paskyrė čia dirbti. Spaudos ir kultūros šefas atidžiai išklausė, atrodė palankiai nusiteikęs ir, lyg tarp kitko, pasiteiravo, ar esu komunistų partijos narė? Išgirdęs, kad - ne, iškart pasikeitė ir skėstelėjo rankomis. Ir atvirai pasakė: reikia partinio bilieto, tada kita kalba. Padėtų. O dabar viso gero.

Tačiau nėra to blogo, kad neišeitų į gerą.  Vieną dieną paskambino iš redakcijos, kviečia redaktorius - atsirado korektorės etatas ir gavau darbą už 80 rublių.

Pajutau, kad naujokai čia nepageidaujami, kad suartėti prireiks daug laiko ir kantrybės. Garsus žurnalistas Vytautas Bajoras taip prisimena savo pirmąjį atėjimą į redakciją: „ Einu koridoriumi, prie vienerių durų būrelis vyrų ir moterų. Kalbasi pusbalsiu: „ Kto eto? ( Kas tai?) -  girdžiu nueidamas. „ A, ješčio odin labasiukas prišol"  (A, dar vienas labasiukas atėjo). Tokia buvo pradžia. Tų „labasiukų" ( rusišku „labasiuku" menkinamas lietuviškas pasisveikinimas - labas. Aut.) vis daugėjo. 1950 metais susijungus dviem laikraščiams - rusiškam „ Sovetskaja Klaipėda" ir lietuviškam „Raudonasis švyturys" į dviem kalbom leidžiamą srities laikraštį „ Tarybinė Klaipėda" šeimininkais čia jautėsi pirmieji ir juos erzino kiekvienas naujas „ ne savas" . Taip prisiminė V. Bajoras 1990 metais rugsėjo 22 d. „Klaipėdos" numeryje.

Kartą, vos pradėjus dirbti, bėgu su korektūros puslapiais koridoriumi. Sustabdo gerai nusiteikęs,  išlenkęs taurelę (anuomet darbo metu tai buvo įprastas dalykas) atsakingasis sekretorius (karo dalyvis): „Slušai barišnia, čego ti pripiorlasia v etū redakcijų? Takich mi vidali, oni dolgo zdes nezaderživajutsia. Uchodi poka ne pozno" (Klausyk „ panele", ko tu atsidanginai į šitą redakciją? Tokių mes matėme, jie ilgai čia neužsibūna. Išeik, kol nevėlu.).

Vėliau, kai dirbau pramonės skyriuje, mes ruošdavome vadinamas kokybės estafetes apie produkcijos gamybą ir socialistinį lenktyniavimą ir siųsdavome laikraštį į Maskvą, Liaudies ūkio pasiekimų parodą  (vė dė en cha - rusiškų žodžių trumpinys). Vieną kartą šis mūsų skyriaus darbas buvo įvertintas bronzos medaliu ir pinigine premija. Šis karo dalyvis (juos vadino frontovikais) nusprendė, kad man pakaks ir  medalio , o premiją pasiėmė sau. „Molodaja ješčio , dengi zarabotaješ" (Jauna dar, pinigus uždirbsi) pridūrė.

Laikraštyje dirbo įvairių tautybių ir charakterių žmonės ir sugyvenome, palyginti, draugiškai. Jau nieko nestebino, kai į lietuvius buvo kreipiamasi ir tėvavardžiu -Antonovič, Petrovič, Juozovič, o lietuvė Onutė virto Ania , Anuška. Visi kalbėjome rusiškai  (ir susirinkimuose), o kartais ir lietuvis su lietuviu... Ypač sunkiai rinko  rusiškus žodžius redaktorius, bet vardan tautų draugystės ir baimės nepakenkti „vyresniesiems broliams", šiaip taip kažką  „sulipdydavo"...

Darbas korektūroje buvo „su švinu", vadinasi pavojingas sveikatai. Ankštas korektorių kambarėlis senojoje „Ryto" spaustuvėje, atskirtas nuo dūzgiančių linotipų  (spausdinimo mašinų) fanerine siena, švelniai tariant buvo apgailėtinas. O už tos faneros ant didelių stalų gulėjo metaliniai puslapiai prie kurių plušo, surinktas metalo raidžių eilutes pagal maketą dėliojo vadinamos puslapių „laužytojos" daugiausia moterys. Mane apima drebulys prisiminus, kaip tos moterys - Natalija, Liucija ir Janina - kėlė keliasdešimt kilogramų sveriančius metalinius puslapius nuo vieno stalo ant kito. Atrodė, kad jos patrūks, dėl sunkumo neišlaikys, išmes tą puslapį ant grindų, pabirs raidžių metalas, o po juo ir pačios bus „palaidotos". Čia pat, pasidėjęs prieš akis rankraštį, linotipininkas, tarsi grodamas pianinu, spaudinėjo raides, „byrėjo" švininės raidės literos, iš karšto lydyto metalo surenkamas žodis, eilutė, skiltis. Visi laikraščio gamybos atributai, poligrafijos raidžių ženklai, šriftai, spaudmenys buvo sudėlioti į stalčius ir stalčiukus, kurių buvo gausybė. Ir kaip juose tie spaustuvininkai susigaudė? Neretai  tą sunkų darbą „su švinu" laikraštininkai ir spaustuvininkai draugiškai nuplaudavo taurelės turiniu. Niekas dėl to net nesipiktindavo. Nuotaika pagerėdavo, bet renkant tekstą ir klaidų padaugėdavo, reikėdavo jas taisyti ir taisyti, tad ir darbas tęsdavosi valandų valandas.

Tačiau sėdėti darbe iki vidurnakčio arba net iki paryčių tekdavo ne vien dėl to. Vargdavome, kai prasidėdavo komunistų partijos suvažiavimai, visokie plenumai, konferencijos, kiti oficialūs renginiai arba kai mirdavo koks nors svarbus žmogus ypač vadas. Prasidėdavo tikras maratonas. Laukdavome ELTOS pranešimo iš Vilniaus, GLAVLITO cenzūros, redaktoriaus  ir dar „šviežios  galvos" budraus žvilgsnio. Vidurnaktį  redaktorių arba budinčius jo pavaduotojus į namus išvežiodavo redakcijos Volga , o moterims kulniuoti gūdžiomis gatvėmis buvo baisu, tad kartais  tekdavo net nakvoti korektūroje ant kietos sofutės...

Štai taip gimdavo vienintelis mieste laikraštis, kurio klaipėdiečiai jau ankstyvą rytą laukdavo prie spaudos kioskų.

Bėgo metai ir buvo pastatytas naujas „Ryto„ spaustuvės pastatas Baltijos prospekte.

Korektūroje ilgai neužsibuvau, pervedė dirbti į skyrių.

Diktofonas - nebūtinas... 

Svarbiausia  gerai rašyti apie socialistinį lenktyniavimą ir tautų draugystę. Taip kartą „atkirto" tuometinis miesto partkomo pirmasis sekretorius Česlovas Šlyžius, kai atėjo „prisistatyti" ir kai jį paprašėme padėti nusipirkti nors vieną diktofoną redakcijai.

Korespondentas su fotokorespondentu rinkti medžiagą dažniausia kulniuodavo pėsti arba miesto transportu. „Gauti" redakcijos Volgą ne visada pasisekdavo, nes ji dažniausia buvo „užsėsta" vyresnių pagal pareigas arba  jų šeimos narių.

Korespondento darbo įrankiai buvo kuklūs - bloknotėlis ir tušinukas. Apie spausdinimo mašinėles galėjome tik pasvajoti. Jas, pagal specialų leidimą, turėjo gal tik pora darbuotojų. Viską spausdindavo mašininkės. Ant jų darbo stalo nuolat pūpsodavo krūvos rankraščių, apkrautos darbu ne retai jos nespėdavo laiku atspausdinti, korespondentai vėluodavo atiduoti medžiagą redaktoriui. Prie tokios darbo tvarkos buvome įpratę ir susitaikę su mintimi, kad kiekvienam korespondentui turėti spausdinimo mašinėlę niekas neleis. Juk tai buvo ideologinis ginklas...

To meto stebuklas - diktofonas - pasirodė „boninėje" (jūreivių valiutinėje parduotuvėje) arba juos atsiveždavo jūreiviai. Kilo neapsakomas noras juos įsigyti. Juk tai toks patogumas, baigsis ta kančia su tušinuku... Bet šis fantastinis daikčiukas korespondentui buvo per brangus, tiesiog nepasiekiamas. Reikėjo valiutos, geriausia dolerių. Pirmiausia paprašėme redaktoriaus nupirkti nors vieną diktofoną visam kolektyvui, bet šefas net nesigilino į šią „problemą". Apie socialistinį lenktyniavimą galvokit, o ne apie diktofonus pamokė redaktorius ir pasakė - ne...  Progai pasitaikius, kai užsukdavo į redakciją partkomo vadai, kreipėmės pagalbos į juos padėti oficialiai įsigyti diktofoną. Pirmasis LKP miesto komiteto sekretorius J. Gureckas kultūringas, taisyklingai kalbėjęs lietuviškai žmogus teikė vilčių, kad padės, tačiau delikačiai aiškino, kad „einamu" momentu padėti nusipirkti tą kapitalistinio pasaulio stebuklą, deja, negali. Bet pažadėjo ateityje išspręsti šį reikalą. Netrukus jis „kooptavosi" į Vilnių aukštoms pareigoms ir „prisistatyti" atėjo naujas „pirmasis" Č. Šlyžius.

 Atėjęs tiesiai šviesiai išrėžė, jog lietuvių kalba jam skurdi, nevaizdinga, todėl kalbės gražesne ir artimesne širdžiai - rusų kalba. Taip , kaip ir dera lietuviui internacionalistui. Jo taip pat paprašėme „sudaryti galimybę" nusipirkti „boninėje" bent vieną diktofoną, tačiau šis apskritai į kalbas nesileido. Atseit, tai ne toks jau svarbus daiktas žurnalisto darbe. Gali būti kada nors, kai tarybiniai žmonės geriau gyvens, tada bus galima pagalvoti ir apie tokią prabangą, kaip diktofonas.

Netrukus ir jis  buvo paaukštintas ir „paimtas" į sostinę. Jį pakeitė inteligentiškiausias „pirmasis" V. Baublys, kuris tikrai norėjo mums padėti, bet šiek tiek per ilgai galvojo, nes taip pat buvo „kooptuotas" į centro komitetą.

„Problemą", kurios nepajėgė įveikti trys galingi partijos bosai, išsprendė pasikeitusi politinė padėtis. Atvėrus vartus į Vakarus, plūstelėjo gausybė prekių. Kolegė Gražina pirmoji nusipirko diktofoną ir sakė pasijutusi tikra žurnaliste. Aš jai „pavydėjau" ir taupiau pinigus diktofonui. Istoriją apie vargšą diktofoną prisimenu retkarčiais užsukusi į kokią nors redakciją ir ant jaunųjų žurnalistų darbo stalo pamatau visą „ginkluotę" - ne vieną diktofoną, mobilųjį telefoną, kompiuterį, foto, filmavimo aparatus. O, kad mes visa tai būtume turėję, mintyse pagalvoju...

Bet neišeina iš galvos apie šį kadrų virsmą prieš keletą metų vaizdžiai pasakyti žinomo žurnalisto, rašytojo  Laimono Tapino žodžiai : „ - Ką galvojate apie šiandienos žurnalistiką?

- Atvirai? Labai blogai. Mes, Lietuvos žiniasklaida, nebeapimame mąstančių žmonių sluoksnio, nors jis  gal ir labai plonas. Mano viltys - visuomenė. Jei ji taps brandesnė, pradės keistis ir žiniasklaida.

Dar viena bėda -1991 -1993 metais buvo iššluota senoji žurnalistų karta, į laikraščius plūstelėjo jaunimėlio iš gatvės, šiek tiek pažįstančio raides, bet neturinčio supratimo, kas yra žurnalistika. Tai plito kaip vėžys".  (Laima Lavaste, „ Likimo kirčiai neprivertė žinomo žurnalisto L. Tapino padėti plunksną", „ Lietuvos rytas", (Gyvenimo būdas ), 2011 05 14 ).

 Sakoma, kad žurnalistika - žiauri profesija, reikalinga tam tikros gyvenimo patirties ir tam tikros asmens kokybės. Beje, anuometinis redaktorius J. Messie, priimdamas mane į darbą ‚ „ įspėjo", kad žurnalisto uždarbis tik duonai be sviesto. Kai po daugelio metų jis atvyko į Klaipėdą iš Izraelio pasisvečiuoti lyg tarp kitko pasiteiravo, kaip su tuo sviestu? Atsakiau, kad dabar parduotuvėse sviesto kokių tik nori rūšių, bet žurnalisto pensininko duona su labai plonu sviesto sluoksniu...

 (Bus daugiau)                                         

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-06 08:13
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Benas Urbutis

2019-07-03 17:25

Na,žinoma, Gerda parodė pavyzdį kitiems, kad reikia rašyi - ne mėgaujantis išgalvotais faktais, o labai rimtai prisimenant gana skaudžią sovietinę praėjusio amžiaus tikrovę. Jaunimas kažin ar turės ką įdomaus papasakoti

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

V.Kisjuoda

2017-04-07 14:34

Miela Gerda, šaunuolė, kad ėmeisi plunksnos papasakoti apie tuos ganėtinai senokus laikus. Ypač, kai baryšnia buvai tituluojama, kad ir koridoriuje. Reikia, labai reikia kuo daugiau tokių prisiminimų. Jaunimui reikia. Ateičiai reikia. Istorijai reikia. Lengvas Tamstos liežuvis leidžia pasijusti to meto redakcijos atmosferoje. Ačiū. Bravo. Kasadien nekantraudamas ieškosiu vis naujo atsiminimų gabalo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media