Archyvas :: Gerda Giedraitytė Gudjurgienė: žurnalisto gyvenimas vėjų mieste arba prisiminimai apie Klaipėdą. 2 dalis
Gerda Giedraitytė Gudjurgienė
Tęsinys. Pradžia 2017 04 06
Gerda Giedraitytė Gudjurgienė
MEZGĖJA ONUTĖ IR... VIS DAR PASITAIKANTYS TRŪKUMAI
Socialistinis lenktyniavimas, kaip ir „partinė maldelė" propagandinis vedamasis , buvo privalomas žurnalistų „arkliukas". Be jų laikraštis nejudėdavo iš vietos. Vaizdingai šį procesą aprašė korespondentas Vytautas Bajoras: „ Štai redaktoriaus pavaduotojas Sergejus Televnojus ruošiasi rašyti vedamąjį. Į numerį, žinoma. Tuoj po devynių Zinaida Georgijevna (mašininkė) su mašinėle įsikrausto į jo kabinetą. Minties galiūnas apsikrauna stalus ir kėdes laikraščio komplektais - „Pravda", „Izvestijos" ir dar keliolika. Į vieną žvilgt, į kitą, diktuoja pirmą sakinį. Apie šeštą valandą vakaro gaudavau pirmuosius du puslapius mašinraščio. Išverčiu, nešu J. Messie, tas siunčia į rinkyklą. Aštunta valanda - Zinaida atneša dar pusę puslapio. Dešimta... Dvylikta... Sėdžiu aš, mašininkė, spaustuvė, korektūra. Pagaliau pusę antros atneša paskutinę giliamintišką pastraipą: „ Su Lenino - Stalino vėliava, pirmyn į komunizmą". ( V. Bajoras „ Rudens lygiadienis", 13000 „ Klaipėdos" numeris, 1990 m. rugsėjo 22 d.). Beje, šią „maldelę" turėjo teisę rašyti tik pats redaktorius, jo pavaduotojai arba partijos ir propagandos skyriaus vedėjas. Darbo nedaug, o honoraras dvigubas ir išsaugotas budrumas.
Pramonės skyriaus korespondentams, kuriame ilgus metus dirbau, pagrindinė užduotis buvo aprūpinti pirmąjį laikraščio puslapį darbo pergalių ir socialistinio lenktyniavimo informacijomis. Tad bėgu per kelią į senutėlį kojinių fabriką ir rašau , kad „ mezgėja Onutė šiandien per pamainą numezgė pusantros kojinės daugiau negu vakar per tą patį laikotarpį. Palyginus su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, tai puse procento daugiau". Vieno nuobodaus gamybinio pasitarimo metu šį soclenktynių „ nušvietimą" buvo pasiūlyta įamžinti klišėje vienodu tekstu, keisti tik pirmūnų pavardes ir pasiekimų procentus. Deja , redaktorius šių juokelių nesuprato ir aštrialiežuviui už tai kliuvo...
O apie sunkias tos Onutės darbo sąlygas, senas mezgimo stakles, naktinę pamainą - nė žodelio. Nes Onutei darbas - nesibaigianti šventė.
KAIP MĖSA... SKAIDĖ PER TVORĄ
Partijos komiteto „geri vyrai", kopdami karjeros laiptais, iš dyko buvimo, sugalvodavo visokių „ meropriatijų" - priemonių, kurias turėdavo vykdyti redakcija. Su kelių patruliais korespondentai ruošdavo reidus ir gaudydavo uždarbiaujančius individualių automobilių vairuotojus, pravardžiuojamus „ dušmanais", vaikė iš gatvių „spekuliantes", savo užaugintas gėles pardavinėjančias močiutes, eidavo į naktinius reidus gaudyti „naktinių plaštakių", vadinamų 16 divizijos vardu...
Mėsos kombinatas buvo globojamas partkomo funkcionierių, kurie be eilės spietėsi prie mėsos lovio, bet jis ir garsėjo, kaip produkcijos grobstytojų lizdas. Šiukštu vadinti grobstytoją tikruoju vardu - vagimi, o visos negerovės - tai tik vis dar pasitaikantys trūkumai. O tie pasitaikantys trūkumai badė akis iš visų parduotuvių vitrinų, ypač mėsos - vietoje mėsos „puikuodavosi" gyvulio kanopos. Tad vogta mėsa turėjo didelę paklausą, ją „agentai" nešiodavo parduoti į gyventojų namus, įstaigas, buvo atnešę net į redakciją. Padėtis buvo nevaldoma, tad neapsikentę retkarčiais net liaudies kontrolieriai, vykdydami patikrinimų planą, kviesdavosi žurnalistus eiti gaudyti mėsos vagių. Sklido gandai ir anekdotai, kaip ta mėsa buvo nešama iš kombinato teritorijos. Vieni ją „nešė" paslėpę po rūbais, kiti „skraidindavo‘ jos paketus per aukštą kombinato tvorą, kurių, pagal sutartą laiką, laukdavo „ichtiandrai"- vogtos mėsos perpardavinėtojai. Tačiau aukštesnes pareigas užimantiems darbuotojams šiuos reikalus tvarkyti sekėsi lengviau. Patikimi šaltiniai pranešdavo, kad „ponų" sargai netikrindavo, jie išdidžiai išvažiuodavo pro vartus savo automobiliais. O reido medžiaga laikraštyje pasirodydavo... Ezopo kalba arba įvardinta, kaip vis dar pasitaikantys trūkumai. Juk nevalia taip žiauriai kritikuoti gerą draugą kombinato direktorių. Galų gale, kas čia blogo, jeigu sunkiai dirbantis žmogus prisiduria iš šalies. Net pats SSSR komunistų partijos generalinis sekretorius L. Brežnevas per televiziją gyrėsi, kaip jis skurdų studento gyvenimą pagerindavo ką nors „nušvilpęs‘ iš gamyklos, kurioje uždarbiavo.
Laikraštis buvo tas tiksintis laikrodis, pagal kurį partkomo draugai orientuodavosi, kas darosi mieste. Pavyzdžiui, darbo žmonių laiškai. Reikėdavo teikti duomenis, kiek per mėnesį redakcijai parašydavo laiškų ir kokiomis temomis inteligentai, darbininkai, jūreiviai, medikai ir kitų profesijų atstovai. Laiškų skyriaus darbuotojos iki išnaktų sėdėdavo darbe, ant stalų, kėdžių ir grindų dėliodavo laiškus „pagal temas", tauškėdavo mediniais skaičiuotuvais (elektroninių dar nebuvo) ir sumuodavo šimtus laiškų. Neteko girdėti, kur tie duomenys buvo panaudojami.
FILANTROPAI
Apie darbo žmonių pergales rašėme kasdien ir daug. Alga skurdi, tad korespondentai stengėsi daugiau uždirbti honoraro, kuris buvo jautri vieta. Jį skirstė redaktoriaus pavaduotojai, retkarčiais ir pats redaktorius arba partinės organizacijos sekretorius. Kiek gausi to ilgai laukto ir sunkiai uždirbto honoraro, nuo kurio priklausė gyvenimo kokybė, buvo „karinė paslaptis" arba loterija. Nuo ko priklausė tas honoraro dydis žinojo tik patys skirstytojai. Sovietmečiu pasirašydami algalapį visi matydavome, kiek kuris jo gauna, tad neretai kildavo aistros. Tačiau eiti aiškintis retai kas drįsdavo. Kam tie nemalonumai...
O kai ištikdavo finansinė bėda, eidavome pas profsąjungos pirmininką pašalpos arba dar veikiančią savišalpos kasą (netrukus ji užsidarė). O nuo algos iki algos gelbėdavo kasininkė. Taip ir sukomės atviri visam kolektyvui, visi žinojo, kaip gyvename, kiek uždirbame, ką pirkome , ką valgome.
Bet kažkas sugalvojo tuos korespondentų honorarus pritaikyti kolektyvo labdarai. Kitaip sakant žmogus žmogui draugas ir bičiulis, tad bėdoje turi padėti. Mat honorarų dėka korespondentai uždirbdavo šiek tiek daugiau, negu, pavyzdžiui, korektorės, vertėjos, mašininkės ar valytojos. Tad netrukus atsirado nuomonė, kad korespondentams derėtų padėti mažiau uždirbantiems ir besiruošiantiems į pensiją kolektyvo žmonėms. Juk pensijos dydis priklausė nuo paskutiniųjų darbo metų uždarbio dydžio. Tokiu būdu korespondentai tapo honorarų „donorais".
Aritmetika labai paprasta. Korespondentas savo straipsnį arba informaciją pasirašydavo būsimos pensininkės pavarde. Tos korespondencijos per mėnesį „prikapsėdavo" nemažai, tad ir pinigų suma susikaupdavo patenkinama. Algų dieną būsimoji pensininkė atsiimdavo honorarą, o grynus pinigus grąžindavo tikrajam jų savininkui korespondentui. (Aliuzija į dabartinius vokelius). Tačiau būsimos pensininkės algalapyje jau figūruodavo didesnis uždarbis, vadinasi ir pensija bus priskaičiuota didesnė. O korespondento algalapyje atvirkščiai - tas atiduotas honoraras nefigūruoja. Vadinasi, kai jis išeis į užtarnautą poilsį, bus priskaičiuota mažesnė pensija, negu galėjo būti.
Šis labdaros „vajus" buvo vieša paslaptis, bet garsiai neaptarinėjama, nediskutuojama. Argi gaila padėti žmogui?
Suprantama, redakcijos bosai neužsiėmė labdara ir savo riebių honorarų nešvaistė „varguolių" pensijoms didinti, bet vaizdavo, kad nieko nemato ir nežino. Šiandien, kai daugumos pensininkų skurdžios pensijos vis koreguojamos, kadaise uždirbti ir kitiems atiduoti pinigai būtų labai pravertę priskaičiuoti didesnę pensiją. Belieka tik pasiguosti Niccolo Machiavelli žodžiais: „ Mano padorumo ir garbingumo liudininkas - mano skurdas".
Bus daugiauPrenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
ALDONA Ž.
2017-04-19 10:25
FAINAS TEKSTAS, MIELA GERDA, taip ir toliau varyk šią vagą, atgaivinančią "įstabiuosius" laikus.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (1)