2024 m. gegužes 25 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: „Mūsų rytojus" ir jo redaktoriai

2015-12-05
 
Julius Būtėnas

Julius Būtėnas

 

Julius Būtėnas

Prieš karą Lietuvoje ūkininkų gyvenimu domėjosi visos srovės, visos partijos. Kaimui buvo skirta daug laikraščių, bet iš visų labiausiai garsėjo „Mūsų rytojus", ėjęs 1927-1936 m. Iki 1932 metų buvo savaitinis, paskui - dvisavaitinis. „Mūsų rytojus" ėjo lig tol negirdėtu tiražu - 100 tūkstančių egzempliorių. Kartu išgarsėjo jo steigėjo ir pirmojo redaktoriaus pavardė.

Antanas Bružas (1893-1970) iš tikrųjų buvo iniciatyvus žmogus. Jisai įsteigė ir redagavo Žemės ūkio rūmų laikraštį „Ūkininko patarėjas", o po dvejų metų - „Mūsų rytojų". A. Bružas kilęs iš Motiškių kaimo, Jurbarko rajono, iš to paties kaimo, kaip ir kompozitorius S. Šimkus. Baigęs Seredžiaus pradžios mokyklą, toliau pats lavinosi, tapo vargonininku. A. Bružas vargonavo 1906-1916 m. Odesoje, Izmaile, Tiumenėje, o 1916-1920 m. - Omske, Tomske.

Po to grįžęs į Lietuvą, A. Bružas keletą metų tarnavo Šaulių sąjungoje Kultūros propagandos skyriaus vedėju, redagavo „Trimitą". Vėliau išsikėlė į Klaipėdą ir ten dirbo muzikos mokyklos reikalų vedėju. Grįžęs į Kauną, iš tautininkų valdžios gavo paramos kaimui skirtam laikraščiui „Mūsų rytojus" leisti. Iš šio laikraščio redakcijos pasitraukęs, sugalvojo steigti naują organizaciją - Talkos spaudos biurą, tarsi privačią Eltos agentūrą, kuri teiktų įvairią informaciją Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudai. 1935 metais buvo paskirtas darbininkams skirto „Darbo Lietuvos" laikraščio redaktorium.

A. Bružas, pasireiškęs dideliu iniciatyvumu, nenurimo ir hitlerinės okupacijos metais: su žurnalistu J. Senkumi sugalvojo steigti Studijų biurą. Gavę lėšų, leido straipsnių rinkinius antrašte „Lietuvių archyvas". Biuro direktoriumi dirbo J. Senkus. Po karo A. Bružas prisiminė savo jaunystės profesiją - stojo vargonininkauti Kaišiadorių rajone. Po kurio laiko A. Bružą tarybinis saugumas suėmė, sudarė bylą ir nuteisė daug metų kalėti. Atlikęs bausmę, neturėjo teisės gyventi Vilniuje, įsikūrė Klaipėdoje. Ten vertėsi privačiomis muzikos pamokomis.

Anuomet buvo kategorija spaudos žmonių, kurie nesišliejo nė prie vienos politinės partijos. Iš tokių minėtinas rašytojas ir žurnalistas Juozas Petrėnas (1896-1980), savaitraščio „Diena" leidėjas ir redaktorius. Kaip rašytojas jisai žinomas Petro Tarulio slapyvardžiu. Tai jo motinos pavardė, o vardą pasidarė iš pavardės. P. Tarulis buvo pasireiškęs kaip moderniosios literatūros atstovas, novatorius, „Keturių vėjų" žurnalo redaktorius. Keturvėjininkų grupės branduolį sudarė K. Binkis, A. Rimydis, S. Šemerys, T. Tilvytis, J. Žengė, J. Tysliava. Bet jie darbavosi ir žurnalistikos dirvoje.

Su P. Tarulio apsakymų rinkiniu „Mėlynos kelnės" susipažinau dar gimnazijos suole, paskui dažnai jį, jau daugiau kaip redaktorių J. Petrėną, sutikdavau Laisvės alėjoje, tiksliau dabartinės „Tulpės" kavinės kieme, nes „Dienos" laikraščio redakcija buvo tame pat kieme, kaip ir V. Atkočiūno spaustuvė, kurioje aš tuomet darbavausi.

J. Petrėnas kilęs iš Degučių, Utenos rajono. Mokydamasis gimnazijoje, dalyvavo aušrininkų organizacijoje. Po 1917 metų vasario revoliucijos Peterburge jisai išleido satyros žurnalą „Žiežirba" (vienkartinį). Vienas jį visą prirašė, o iliustravo P. Galaunė ir kiti. Grįžęs į Lietuvą, J. Petrėnas buvo mobilizuotas, tarnavo karo valdininku, dirbo „Kario" redakcijoje.

„Dienos" laikraštis buvo įkurtas kaip nepriklausomos, nepartinės minties dienraštis 1929 metais. Iš pradžių jį redagavo režisierius B. Dauguvietis, paskui, jau virtusį savaitraščiu, ketverius metus - J.Paleckis, o nuo 1933 m. perėmė ir iki pabaigos leido ir redagavo J.Pertėnas. Leisdamas „Dieną", jos redaktorius turėjo atlaikyti bulvarinio „Sekmadienio" savaitraščio konkurenciją, todėl stengėsi pateikti skaitytojams kuo daugiau sensacijų, intriguojančios medžiagos. Prisimenu, jo „Dienai" nemaža straipsnių rašė ir Petras Cvirka, daugiausia kompiliuodamas iš prancūziškų žurnalų ir laikraščių; tokių straipsnių jisai visai nepasirašinėdavo. Tačiau ilgainiui „Diena" pradėjo silpti ir 1939 metais ėmė šlubuoti. Laikraščio ir redaktoriaus šlovę „išgelbėjo" tautininkų valdžia: popieriaus taupymo dingstimi, kai prasidėjo Europoje karas, „Dieną" uždarė. Po karo J. Petrėnas atsidūrė JAV. Tenai redagavo Susivienijimo lietuvių Amerikoje organą „Tėvynė". P. Tarulio pavarde išleido apsakymų rinkinį „Žirgeliai padebesiais" ir romaną „Vilniaus rūbas". Paties pageidavimu po mirties J. Petrėno pelenai buvo atgabenti ir palaidoti Lietuvoje.

Buvo ir yra žurnalistų, kurie skaitytojams žinomi ne tiktai iš straipsnių, bet ir iš matymo. Jie dažnai lankosi viešesnėse vietose, su daug kuo bendrauja. Vienas tokių buvo A. Bružas. Jisai dalyvavo žurnalistų visuomeninėje veikloje, buvo renkamas į jų sąjungos valdybą, įvairias komisijas. Matydavome jį anuomet restoranuose ir kavinėse. Aš maniau, kad jis vienas redaguoja „Mūsų rytojų", tad spėliodavau, kaip suspėja? Bet man draugai paaiškino, jog faktiškasis, nuolat redakcijoje sėdintis to laikraščio redaktorius esąs toksai Urbanavičius. Bet kaip jis atrodo, prieškariniais laikais nežinojau. Tik pokario metais sužinojau, kaip atrodo žurnalistas Ksaveras Urbanavičius (1896-1973), nes tada jis plačiau pasireiškė kaip grožinės ir kitokios literatūros vertėjas. Kilęs K. Urbanavičius iš Bebrininkų kaimo, Vilkaviškio rajono. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Karui prasidėjus, ši gimnazija buvo evakuota į Vilnių. Čia K. Urbanavičius 1915 m. ir gavo brandos atestatą.

1916 metais K. Urbanavičius buvo mobilizuotas į kariuomenę ir greit išsiųstas į frontą, bet ten pateko į vokiečių nelaisvę. Po karo grįžęs apsistojo Kaune, dalyvavo J. Vaičkaus Skrajojamojo teatro veikloje.

Įsikūrus Lietuvos universitetui, įstojo j Humanitarinių mokslų fakultetą, studijavo iki 1926 metų, paskui dirbo žurnalisto darbą. Buvo svarbus „Mūsų rytojaus" darbuotojas, paskutiniais to laikraščio ėjimo metais dirbo pagrindiniu redaktoriumi. K. Urbanavičius bendradarbiavo taip pat „Ūkininko patarėjuje", „Kuntaplyje", „Lietuvos sparnuose", „Tautos ūkyje". Hitlerinės okupacijos metais gestapui užkliuvo K. Urbanavičiaus asmuo - 1943 m. jį suėmė ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Karui pasibaigus, grįžo į Kauną, išvertė į lietuvių kalbą nemaža knygų.

 

Iš Juliaus Būtėno knygos "Lietuvos žurnalistai" (1991 m.).

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-12-05 08:39
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media