2024 m. gruodžio 8 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Antanas Šimkūnas: Lietuvos respublikos šimtmečiui. interviu su Stasiu Lozoraičiu, Stasiu Antanu Bačkiu

2018-06-23
 
Antanas Šimkūnas

Antanas Šimkūnas

Antanas Šimkūnas
Kai 1992 m. pradžioje sužinojau, kad į Lietuvą atvyko Lietuvos ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis, susiradau jį su žmona Daniela „Draugystės" viešbutyje ir užrašiau ilgą pokalbį radijo laidai „Pasaulis ir Lietuva" (1992 02 14).Štai kai kurios pokalbio ištraukos. 
A. Š. Jūs buvote pasiryžęs į Lietuvą nevažiuoti tol, kol ji nebus laisva. Kai jau ruošėtės į kelionę, per „Amerikos balsą" kalbėjote, kad norite pamatyti senąją Lietuvą. Pirmasis mano klausimas būtų toks: „Kokią Lietuvą po 53 metų Jūs pamatėte?" 
S. L. Mane labai gerai nuteikė tai, kad nors žmonės gyvena sunkiai, bet į ateitį žiūri su optimizmu. Šitos valandos yra labai sunkios, bet jos praeis. Kito pasirinkimo nebuvo, jums reikėjo tuo keliu eiti. Jau dabar matau, kad reikalai gal greičiau pagerės, negu mes galvojome. 
A. Š. Tačiau yra tokių, kurie sako: va, kaip brangiai kainuoja mums ta nepriklausomybė. Kai kas dėl sunkumų kaltina valdžią. 
S. L. Tie, kurie sako, kad nepriklausomybė brangiai kainuoja, klysta. Tegu jie pagalvoja, kiek mums kainavo okupacija. Mūsų padėtis yra kaip to narkomano. Jis turi du kelius: arba pasirinkti gydymąsi, arba toliau eiti į pražūtį. Jis turi praeiti tą baisų tunelį. To tunelio galas pasirodys anksčiau, nei mes manome. 
A. Š. Nepriklausomybę pasiekėme padedami pasaulio bendruomenės, lietuvių išeivijos. Dabar keičiasi išeivijos organizacijų veikla, kuri ištisus dešimtmečius telkė lietuvius siekti išsivadavimo. Kaip Jūs vertinate dabartinę išeivijos padėtį? 
S. L. Norėčiau pabrėžti, kad išeivija yra didelis Lietuvos kapitalas, politinis, kultūrinis, kuris nepaprastai naudingas kraštui. Būkite įsitikinę tuo: jeigu tų lietuvių nebūtų buvę prie Baltųjų rūmų, prie Valstybės departamento, kur jie reiškė savo pasitenkinimą arba nepasitenkinimą, darė spaudimą Kongresui, jeigu jų nebūtų buvę, mūsų byla būtų buvusi žymiai blogesnėje padėtyje, negu ji buvo. Todėl ir Lietuva turėtų būti suinteresuota tų lietuvių likimu. Jeigu užsienio lietuviai padėjo Lietuvai anksčiau, dabar Lietuva gali padėti jiems, jų lietuviškumo išsaugojimui, pakviesti juos į Lietuvą, nereikia bijoti konkurencijos. 
A. Š. Kaip Jums patinka politinė raida Lietuvoje? Ar nematote pavojų mumyse, mūsų darbe, mūsų kovoje? 
S. L. Aš manau, kad dabartinė kova - tai jaunystės liga. Ji praeis, susitvarkys visi reikalai. Turime kurti teise paremtą valstybę, rinkti naują parlamentą, pavadinti jį Seimu, kaip anksčiau buvo, rengti naują konstituciją, arbitrą, galutinai pertvarkyti valstybę. Uždavinių labai daug. Šia kryptimi reikia eiti nesiblaškant nei į kairę, nei į dešinę. 
***
1993 m. gruodžio 24 dieną per Lietuvos radiją buvo transliuotas pusvalandžio trukmės mano pokalbis su Lietuvos diplomatijos patriarchu dr. Stasiu Antanu Bačkiu, kuris su žmona Ona grįžo į Lietuvą po 55 metų priverstinės emigracijos ir apsigyveno Vilniaus senamiestyje netoli universiteto. Ne kartą teko lankytis jų jaukiame bute ir buvau nuoširdžiai sutiktas. Pateikiu svarbiausias pokalbio ištraukas. 
A. Š. Pone Bački, man malonu Jus pirmą kartą pristatyti Lietuvos radijo klausytojams ne tik kaip žinomą Lietuvos diplomatą, bet ir kaip mano kraštietį, pasvalietį. Kaip jaučiatės po tiek metų sugrįžęs į Lietuvą? Ar buvo per tuos okupacijos metus, kai nebetikėdavote, kad sulauksite nepriklausomybės metų ir sugrįšite į Lietuvą?
S. A. B. Mes su žmona labai laimingi, kad vėl sugrįžome gyventi į Lietuvą. Sunkiausios valandos užsienyje per tuos okupacijos metus mums būdavo tuomet, kai ateidavo lietuviai ir klausdavo, kada galėsime grįžti į Lietuvą. Į tokį klausimą negalėjome atsakyti. Nežinodami, kada nepriklausomybė bus atstatyta, jau buvome nusipirkę vietą kapuose, kur laidodavo išeivius iš Lietuvos. Šiaip mūsų viltys atgauti nepriklausomybę buvo didelės, kaip ir Lietuvoje. Mes šventai tikėjome, kad lietuvių tauta, būdama nepatenkinta okupacija, nori laisvės ir ją būtinai pasieks. 
A. Š. Pone Bački, mes per radiją girdėdavome, kaip anapus geležinės uždangos Lietuvos diplomatai veikia, vaikšto į prezidentūras, parlamentus, tarptautines organizacijas, kad Lietuvos vardas nebūtų užmirštas. Ką Jūs dabar norėtumėte prisiminti, kokie diplomatų veiksmai turėjo daugiausia įtakos išsivadavimui? 
S. A. B. Pirma diplomatų reakcija buvo po to, kai Liaudies Seimas pasisakė už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. Visi užsienyje buvę diplomatai įteikė vyriausybėms, prie kurių buvo akredituoti, protesto pareiškimus. Įteikus protesto pareiškimus, pirmiausia buvo sureaguota Vašingtone, ir tai mus džiugino. 1940 m. liepos 23 dieną Valstybės departamento pasekretorius paskelbė pareiškimą, kuriame buvo pasmerktas Sovietų Sąjungos elgesys Baltijos kraštuose, ir pažymėjo, kad JAV niekada nepripažins šių kraštų okupacijos. Tai paskatino išeiviją ir užsienyje esančius Lietuvos diplomatus veikti. Mūsų okupaciją Europoje pirmoji pripažino Švedija. Ne tik pripažino, bet tuojau atidavė Sovietų Sąjungai mūsų auksą, deponuotą Švedijoje. Vokietija buvo Sovietų Sąjungos sąjungininkė, taigi buvo aišku, jog ji nepadės mums. Ji tuojau pareikalavo, kad Sovietų Sąjungos atstovams būtų perduotos mūsų atstovybės patalpos Berlyne, visi archyvai. Nepadėjo ministro Kazio Škirpos protestai. Panaši situacija buvo ir Paryžiuje, kur vadinamoji Viši (Vichy) vyriausybė pareikalavo iš ministro P. Klimo perduoti Sovietų Sąjungai Lietuvos pasiuntinybę. Tai buvo liūdniausias momentas. Kai mes nešėme atiduoti raktus, gedulo ženklan užsirišome juodus kaklaraiščius. Iki 1946 m. dar Šveicarija pareikalavo nutraukti mūsų pasiuntinybės ir konsulato veiklą, bet archyvus perėmė savo žinion. Didžioji Britanija tik de facto pripažino mūsų okupaciją, tačiau de jure visą laiką griežtai laikėsi nepripažinimo politikos. Kiek vėliau mus nuliūdino tai, kad leiboristų vyriausybė mūsų auksą perdavė Sovietų Sąjungai. Italija, būdama Vokietijos sąjungininkė, irgi uždarė mūsų pasiuntinybę, raktus privertė perduoti užsienio reikalų ministerijos protokolo skyriui. Tai turėjo atlikti Lietuvos pasiuntinys, buvęs užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis. Vatikano pareiškimas buvo labai tvirtas: mūsų pasiuntinys gali veikti, nes Lietuvos okupacija nepripažįstama. Kanadoje, kaip ir kitose britų imperijos šalyse, veikė Baltijos valstybių konsulatai. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų diplomatai nuolat įteikdavo vyriausybėms notas, prašydami ir toliau nepripažinti Lietuvos okupacijos. Tokie pareiškimai Vakarų valstybėms buvo įteikiami ir tuomet, kai Lietuvą buvo okupavusi Vokietija. Ministras Petras Klimas 1943 m. rugsėjo mėnesį buvo gestapo suimtas ir vos gyvas atvežtas į Kauną. Mūsų diplomatai bendradarbiavo su išeivijos organizacijomis, stengdavosi patekti į tarptautines konferencijas ir priminti Lietuvos bylą. Kai 1948 m. Paryžiuje vyko JTO konferencija, mano žmona Ona Bačkienė kartu su prancūzų moterų organizacijų atstovėmis turėjo galimybę pasimatyti su Amerikos delegacijos vadove E. Ruzvelt (E. Roosevelt), JAV prezidento našle. Pokalbyje su ja mano žmona pasakė, jog Baltijos kraštai apleisti, reikia kažką daryti. E. Ruzvelt paaiškinimas buvo toks: supraskite, kai vyksta karas, lieka žmonos, vaikai, sužadėtinės... Jos nebenori, kad jų vyrai kariautų. Mūsų vyriausybė į tai atsižvelgė ir todėl kariauti prieš Sovietų Sąjungą nenorėjo... Mūsų reikalai pagerėjo, kai JAV prezidentas D. Eizenhaueris (D. Eisenhover) pirmasis pradėjo skelbti kasmet pavergtųjų tautų savaites pagal JAV parlamento nutarimą. Tokių savaičių skelbimas nuo 1959 m. tapo tradicija. Mūsų bylai daug padėjo iš Sovietų Sąjungos pabėgę pirmieji drąsuoliai - Simas Kudirka, Šakalys, Eringis ir kiti. Kai 1975 m. rugpjūčio 1 dieną buvo pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas, Lietuvoje susikūrė Helsinkio grupė. Nuo 1972 m. buvo leidžiama „Lietuvos katalikų bažnyčios Dr. Stasys Antanas Bačkis ir Ona Bačkienė Baltuosiuose Rūmuose su JAV Prezidentu Ronaldu Reiganu ir žmona Nensi Reigan. 1984 m. 80 81 kronika". Visa tai padėjo garsinti lietuvių tautos nusistatymą, jos norą atgauti nepriklausomybę. Vieną kartą buvo įdomus įvykis, kai amerikiečių slaptosios policijos pareigūnas atvyko pas mane pasiteirauti, ar „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" yra tikras leidinys, ar ji nėra leidžiama užsienyje.
A. Š. Pone Bački, dabar Lietuvoje ginčijamasi dėl mūsų užsienio politikos. Vieni tvirtina, kad Lietuva neturi užsienio politikos, kiti sako, kad ji yra. Kaip Jūs vertinate situaciją? S. A. B. Kartais stebiuosi, kad yra žmonių, tiek Seimo narių, tiek žurnalistų, kurie su nepaprastu nediskretiškumu kalba apie užsienio politiką. Užsienio politika turi išlaikyti tam tikrą diskreciją. Politikai ir žurnalistai neturėtų užmiršti valstybės interesų, jos prestižo. Būtina gerbti savo Prezidentą, Vyriausybę. Tokie faktai, kaip sakysime, kai kurių Seimo narių raštas anglų konservatorių partijai dėl Prezidento A. Brazausko veiklos, kai jis buvo Londone, yra smerktini. Nemažai gyvenau užsienyje, žinau opozicijos veiklą, tačiau pana- šių dalykų negirdėjau, nežinau, kaip istorija juos įvertins.
A. Š. Ką Jūs norėtumėte palinkėti mūsų žmonėms? 
S. A. B. Norėčiau, kad tarp mūsų žmonių įsivyrautų tokia dvasia, kokios linkėjo Šventasis Tėvas lankydamasis Lietuvoje visiems, ir Vyriausybės, ir Bažnyčios žmonėms, kad būtų siekiama darnos, dvasinio sugyvenimo, kad išnyktų nepasitikėjimas vienas kitu, kad vyrautų tolerancija, pagarba vienas kitam. Mes neturime pamiršti šių Šventojo Tėvo žodžių. 
***
1996 m. buvo pažymimas Stasio Antano Bačkio 90-metis, kuriam skirta nemažai renginių. Joniškėlio Šventosios Trejybės bažnyčioje jubiliato sūnus, kardinolas Audrys Juozas Bačkis aukojo Šv. Mišias. Po to įvyko jubiliatui skirta konferencija, kurioje mokslininkai ir dvasininkai apžvelgė Stasio Antano Bačkio gyvenimą ir veiklą, jo nuopelnus Lietuvių katalikų mokslo akademijai. Iškilmingas minėjimas įvyko Vilniaus universitete, kuriame dalyvavo svečias iš Romos - Lietuvių katalikų mokslo akademijos Garbės prezidentas, profesorius Antanas Liuima. 
1996 m. vasario 9 d. visą radijo laidą „Pasaulis ir Lietuva" skyriau dr. Stasio Antano Bačkio 90-mečiui. Pradžioje keletą žodžių apie jubiliatą paprašiau tarti Lietuvos užsienio reikalų ministrą prof. Povilą Gylį. Jis pažymėjo, kad Stasys Antanas Bačkis „buvo vienas iš mūsų diplomatijos kūrėjų, formavęs ir įgyvendinęs jos principus, kuriais dabar vadovaujasi diplomatinių tarnybų žmonės." Kai su Stasiu Antanu Bačkiu tęsiau pokalbį jo jaukiame bute, jis susijaudinęs kalbėjo, kad nesitikėjo tokių gražių iškilmių. Ir tokio amžiaus sulaukti nesitikėjo. „Mano ir žmonos gyvenime, - prisiminė jubiliatas, - buvo atvejų, kai mūsų galėjo nebūti. Žmona jaunystėje buvo nuskendusi ir atgaivinta. Jai tuomet buvo 7 metukai. O aš, būdamas Panevėžio gimnazistas, grįždamas iš mokyklos ėjau per Nevėžį. Ledui įlūžus, ėmiau skęsti, mane vanduo jau traukė į gilumą. Išgelbėjo netoli buvę draugai." Neišvengė rimtų pavojų Stasys Antanas Bačkis ir gyvendamas užsienyje. Vašingtone patyrė skaudžią autoavariją. „Chirurgai nebuvo tikri, kad aš atsigausiu, - prisimena diplomatas. - Bet gydytojai buvo nustebinti, kai aš, turėdamas 80 metų, ištvėriau... Esu dėkingas Visagaliui, kad man leido sulaukti 90 metų... Su jumoru norėčiau pasakyti: „Gerai, 90-metis, o kaip minėsite, jeigu šimtą metų išgyvensiu?" Aš tuomet radijo laidoje atsakiau: „Minėsime dar gražiau." 
Deja, šimto metų Stasys Antanas Bačkis nebesulaukė. Atgulė amžinam poilsiui Vilniuje, Antakalnio kapinėse 1999 m. lapkričio 10 d., sulaukęs 93 metų. Pokalbiai su diplomatijos patriarchu Stasiu Antanu Bačkiu sulaukė palankių visuomenės atsiliepimų. Dabar juos cituoja doktorantai, rašantys disertacijas apie mūsų diplomatijos istoriją.
Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-27 13:43
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media