Archyvas :: Lietuvos Respublikos šimtmečiui..Džiaugėmės dainuojančia revoliucija, žlugo okupantų viltys
Antanas Šimkūnas
Antanas Šimkūnas
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Lietuvos Respublikos šimtmečiui..Džiaugėmės dainuojančia revoliucija, žlugo okupantų viltys2018-06-20 Antanas Šimkūnas Antanas Šimkūnas Dirbdamas Lietuvos radijuje turėjau galimybę kviesti prie mikrofono įvairiausius žmones - politikus ir diplomatus, kultūros ir meno veikėjus, išeivijos atstovus, su kuriais aptardavome ir vertindavome Lietuvos ir pasaulio įvykius. Ypač šia galimybe naudotis buvo smagu Atgimimo metais, kai per Lietuvą keliavo dainuojanti revoliucija ir ėmė byrėti galingiausios pasaulio imperijos pamatai ir kai pokalbių per radiją nebekontroliavo jokie „glavlitai". Mes, žurnalistai, tapome ne tik istorinių įvykių liudininkais, bet ir metraštininkais, darantys nemažą įtaką tiems įvykiams. Daug pokalbių apie tuos nepamirštamus laikus parengiau su savo sodo kaimynu, SSRS liaudies deputatu, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, poetu Marcelijumi Martinaičiu. Ne tik detaliai fiksavome ir aptarėme kiekvieną žingsnį nepriklausomybės link, bet ir kritiškai vertindavome situaciją bei mūsų politikų elgesį. Neliko nepastebėtas ir įvertintas nė vienas mūsų intelektualų mūšis prieš režimą. Smagu buvo stebėti to režimo irimą. Kaip 1986 m. buvo užkirstas kelias naftos paieškoms Baltijos jūroje netoli Kuršių nerijos. Kaip per visą pasaulį nuskambėjo Arvydo Juozaičio paskaita Dailininkų sąjungoje „Politinė kultūra ir Lietuva", smerkianti suklastotą istoriją ir stalinistinį režimą, įrodanti, kokia svarbi Lietuvai buvo Vasario 16-oji, o ne gruodžio 18-oji, kurią piršo sovietų valdžia. - O kokia buvo Sąjūdžio užuomazga, nuo ko viskas prasidėjo? - vienoje radijo laidų klausiu Marcelijų Martinaitį. - Prasidėjo nuo senojo Landsbergio - Gabrieliaus Žemkalnio apsilankymo. 1988 m. pradžioje, - pasakoja M. Martinaitis, - atėjo jis pas mane į namus, ieškodamas šalininkų, kurie padėtų sustabdyti Vilniaus senamiesčio griovimą. Susikūrė vadinamoji „Garažo grupė", kuri rašė peticijas, rengė piketus ir taip sustabdė ne vieną griovimą. Mes pajutome savo galią, kad galime kažką padaryti. Garažo statyba Stiklių gatvės rajone Senamiestyje buvo nutraukta. Po to sekė kiti griovimų sustabdymai. Šitie žmonės vėliau tapo Sąjūdžio pirmeiviais. Tais laikais savo laidose per Lietuvos radiją dažnai vartojome žodžius „pirmą kartą". Mitinge prie Gedimino kalno pirmą kartą pareikalauta išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę (1988 06 14). LTV žiūrovai pirmą kartą studijoje pamato trispalvę ir Sąjūdžio iniciatyvinę grupę (1988 09 19). Po ilgų dešimtmečių per radiją pirmą kartą nuskamba „Tautiška giesmė" (1988 09 20). Pirmą kartą į savo suvažiavimą susirenka Sąjūdis (1988 10 22). Pirmą kartą į Lietuvos istoriją ateina dar viena šventė - Kovo 11-oji (1990 03 11). Pirmaisiais nepriklausomybės metais teko vadovauti radijo monitoringui. Užrašinėjome svarbiausius užsienio radijo stočių pranešimus bei komentarus, leidome „Radijo biuletenį", kurį kasdien gaudavo Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Tais dramatiškais laikais, ypač 1991 m., tokia operatyvi informacija buvo labai reikalinga. Vyriausybės paskatinti 1992 m. pradėjome leisti savaitraštį „RTV bangos", kuriame spausdinome svarbiausius užsienio radijo stočių pranešimus bei komentarus. Kai 1991 m. okupantai užgrobė Lietuvos radiją ir televiziją, šiame savaitraštyje paskelbėme nemažai demaskuojančios medžiagos apie „kasperviziją". Neatsitiktinai KGB pulkininkas E. Kasperavičius įrašė mane į juodąjį sąrašą. Kai kraują Lietuvoje pralieję okupantai pralaimėjo, kai žlugo rugpjūčio pučas Maskvoje, visi „kaspervizininkai" išbėgiojo, išsislapstė, o pats KGB pulkininkas E. Kasperavičius nusidangino net į tolimąją Kiniją. Bėgdami kolaborantai nespėjo sunaikinti visų drebančia ranka rašytų ir braukytų tekstų. RTV rūmuose buvo rastas primargintas popieriaus lapas, iškritęs iš transliuotos laidos ar pranešimų „aukštesniajai instancijai". Jame pranašaujama: „...ateity neapsieis be kraujo praliejimo ir aukų. Ir didžiausia atsakomybė už visai beprasmiškas naujas aukas tenka tokiems politikams kaip Vytautas Landsbergis, Zigmas Vaišvila, Kazimieras Motieka, Virgilijus Čepaitis, tokiems žurnalistams kaip Algimantas Čekuolis, Antanas Šimkūnas, Rimvydas Valatka, Skirmantas Valiulis, Nijolė Baužytė, vyras ir žmona Jokūbėnai ir kiti, daugiausia prisidedantys prie politinės ir socialinės įtampos padidinimo. Tai skatina vis didesnį atitinkamų struktūrų apginklavimą, o tai tolygu mirties potencialo neišvengiamam padidėjimui..." Mirties ir kraujo pranašai! Jiems dar buvo maža aukų Sausio 13-ąją. Jie visą laiką kalbėjo apie naujas aukas, nes žinojo, kad perversmas nesibaigė, kad jis bus tęsiamas Maskvoje iki „galutinės pergalės". Bet tai buvo trumparegių utopinės viltys. Kasė duobę kitiems, o patys įgriuvo. Vertė vertė Landsbergį, o nuvertė Leniną, kuris dabar išėjo visiems laikams. Žlugus Maskvoje pučui, į Lietuvą plūstelėjo gerų žinių banga. Pasaulio valstybės viena po kitos ėmė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvą ėmė lankyti užsienio politikai, pirmiausia mūsų išeivijos veikėjai, kurie pusę amžiaus gynė Lietuvos nepriklausomybę, neprarasdami vilties jos sulaukti. Išeivija visą laiką man buvo labai artima. Dar nuo gimnazijos suolo domėjausi ja. Petraičių kaime naktimis, užsidėjęs detektorinio radijo ausines, klausydavausi „Amerikos balso", Londono, Vatikano radijo, girdėdavau, ką kalba žymiausi mūsų diplomatai, rašytojai, visuomenės veikėjai. Iš balso pažindavau Stasį Lozoraitį, Stasį Antaną Bačkį, Kazį Grinių, Vincą Trumpą, Bernardą Brazdžionį, Romą Sakadolskį, Kęstutį Girnių ir daugelį kitų garsių intelektualų, pabėgusių nuo bolševizmo vergijos ir drąsinančių mus, kad ta vergija neamžina. Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-27 13:47
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)