Žurnalistikos istorija

Po daugelio metų 1999 metais išleistoje memuarų knygoje „Pupų dėdė. Atsiminimai" Petras Biržys rašė: „Mano didieji sumanymai išleisti visų Lietuvos miestų ir miestelių monografijas apskritims baigėsi tuo, kad 1932 metais biržiečio Valerijono Atkočiūno lėšomis (jis Kaune turėjo savo spaustuvę) išleidau antrą tomą, Biržų apskritį, ir dar du tomus - apie Kėdainių ir Marijampolės apskritis."

„Atsimenu, - rašė P. Biržys „Biržų apskrities" monografijoje apie knygos leidėją spaustuvininką Valerijoną Atkočiūną, - kai šį pavasarį, susisielojęs Lietuvos miestų ir miestelių II tomo išleidimu, užėjau pas Val. Atkočiūną, Laisvės al. 25 spaustuvėn kalbėtis šiuo reikalu. Man nereikėjo nei įtikinimų, nei prikalbėjimų imtis spausdinti šią knygą. Gerai mudu žinojom, kad ne pelnas, bet nuostolis čia laukia, bet gyvas reikalas parodyti Biržų apskritį plačiai visuomenei ėmė mudu ir surišo mažai pažįstamus, prieš tai jokių reikalų neturėjusius."

Valerijonas Atkočiūnas gimė 1882 metų gruodžio 15 dieną Vabalninko valsčiaus Zizonių kaimo ūkininkų Jurgio ir Anastazijos Atkočiūnų šeimoje. Pas tėvus augo septyni vaikai. Broliai Petras ir Kazys vėliau ūkininkavo tėviškėje, Povilas 1909 metais žuvo Amerikos kasyklose, sesuo Ona išvyko gyventi į JAV, kita sesuo Valerija Šidlauskienė apsigyveno Gumbelių kaime, netoli Salamiesčio. Jurgiui ir Valerijonui buvo lemta tapti spaustuvininkais. 

Vaikystė ir ankstyvosios jaunystės metai prabėgo darbuojantis tėvų ūkyje. Sulaukus septyniolikos, žingeidžiam jaunuoliui gimusi mintis keliauti iš Lietuvos svetur laimės ieškoti. Tikriausiai apie tai galvoti skatino ir tai, kad anksčiau Amerikon išvykusiam vyresniam broliui Povilui ten neblogai sekėsi. O namuose, nors tėvų ūkis buvo ir nemažas, jo laukė tik nelengva artojo dalia. 

1902 metais, gražų Sekminių rytą, Valerijonas su kaimynu Gasparu Indriliūnu iš Gataučių kaimo knygnešio Prano Verkelio (jis tais laikais užsiimdavęs ir emigrantų į užsienį gabenimu, žinojęs visus kelius ir takelius, kur ir kaip saugiai pereiti Rusijos - Vokietijos sieną) vežimėlyje pradėjo kelionę į Ameriką. „Važiavo, - rašo P. Biržys, - daugiau šunkeliais, per krūmokšnius, pabaliais, kad nebūtų pastebimi. (...) Nakvodavo dvarų ar kaimų daržinėse, knygnešio žinomose vietose ir garantuotose, kad neįklius į rusų nagus."

Sėkmingai perėję sieną, Valerijonas ir Gasparas Tilžėje, Mauderodo spaustuvėje, nusipirko po keletą lietuviškų knygų. Džiaugėsi, kad galės jas be baimės skaityti plaukdami per Atlantą. Per devynias kelionės dienas laivas pasiekė Niujorką. Apsigyveno pas brolį Povilą. Po kelių sunkaus darbo metų nusipirko namus, atsikvietė Amerikon savo būsimą žmoną - iš vaikystės dienų pažįstamą Valeriją Gasiūnaitę iš Geidžiūnų. Gražiai susitvarkė namų aplinką. Susilaukė dukros Aldonos ir sūnaus Fabijono. Pelnė pažįstamų ir draugų pasitikėjimą bei pagarbą. Buvo išrinktas į Cherry miesto valdybą. 

Po 1918 metų, išgirdęs kad Lietuva jau laisva ir nepriklausoma valstybė, Valerijonas Atkočiūnas su šeima grįžta į Lietuvą. 1922 metais kartu su iš Rygos atvykusiu spaustuvininku Adomu Narkevičiumi (padėjo ir brolis Jurgis, anksčiau vienoje Rygos spaustuvėje dirbęs raidžių rinkėju, o vėliau įkūręs savo atskirą, „Vilniaus" vardu pavadintą spaustuvę - A.B.), nusipirkę šrifto bei plokščią spausdinimo mašiną, Kaune, Maironio g. 10, įrengia spaustuvę. Iš pradžių joje dirbo 5 darbininkai, o 1927 - jau 27 žmonės. 

Bendram kompanionų bizniui iširus, 1928 metais V. Atkočiūnas įsteigia savo spaustuvę. Lietuvos spaustuvių istoriją tyrinėjęs žurnalistas ir leidėjas Vilius Užtupas (1927 - 2008) knygoje „Lietuviškos spaustuvės" rašo, kad joje 1936 metais veikė trys plokščios spausdinimo mašinos ir viena koja minama tigelinė mašinėlė. Buvęs linotipas, vėliau įsigytos siuvimo bei segimo mašinos. Spaustuvėje dirbo 26 žmonės. Spaustuvės vedėju dirbo pats savininkas. Spaustuvėje buvo spausdinami įvairūs periodiniai žurnalai ir laikraščiai („Akademikas," „Trimitas," „Motina ir vaikas," „Paštininkų žodis," „Laisvoji mintis," „Laisvamanis," „Lapas," „Vyturys," „Žaibas" ir kt.), knygos. 

1931 - 1934 metais korektoriumi, buhalteriu, savotišku reikalų vedėju dirbęs rašytojas, literatūros tyrinėtojas ir kritikas Julius Būtėnas (1908 - 1999) pasakoja, kad nedideliame mediniame vieno aukšto namelyje, kuriame buvo įsikūrusi spaustuvė, viename kambaryje buvo spausdinamoji mašina, linotipas, kitame kambarėlyje - raidžių renkamosios kasos. Spaustuvės kontora, kurioje vos tilpo prie lango stovėjęs rašomasis stalas ir nedidelė spinta, buvo siaurame lentiniame prieangyje. 

„V. Atkočiūno spaustuvės kontoroje - prieangyje, - prisimena Julius Būtėnas, - sėdėdavo laikraščių redaktoriai, lankydavosi bendradarbiai, atnešdami rankraščius ar kitais reikalais, ir šiaip klientai, atėjusieji vizitinių kortelių, kvietimų, blankų užsisakyti. (...) Mat, mažosios spaustuvės tokius užsakymus greičiau atlikdavo, mažiau čia būdavo formalumų." Spaustuvės tarpusavyje konkuruodavo dėl galimybės pastoviai spausdinti periodinius leidinius. V. Atkočiūno spaustuvės biudžetas daugiausia rėmėsi šaulių sąjungos leidžiamu „Trimitu," kuris išeidavo kas savaitę. 

Kaune tokių nedidelių kaip V. Atkočiūno spaustuvių buvo gal keliolika. Su didžiosiomis spaustuvėmis joms konkuruoti nebuvo lengva. Reikėjo pigiai atlikti užsakymus ir taip numušti kainas. Tokios spaustuvės vertėsi sunkiai.

47 - ajame 1938 metų „Trimito" numeryje straipsnyje „V. Atkočiūnas mini 15 m. spaustuvininko darbą" rašoma, kad V. Atkočiūno spaustuvė pavyzdingu ir punktualiu darbu Kauno visuomenėje gerai užsirekomendavo. Be „Trimito" joje buvo spausdinami „Pašto pasaulis", „Lietuvos sparnai", „Pasaulio lietuvis". „Technika ir ūkis" ir kiti leidiniai. „Darbas atliekamas švariai, ypačiai ryškiai atspausdinama iliustracijos, nes Valerijonas Atkočiūnas nesigaili tam dėmesio ir rūpesčio". 

Be laikraščių ir knygų Atkočiūno spaustuvėje buvo spausdinami ir įvairūs kolektyviniai leidiniai. Neretai, įkainodamas tokį leidinį, spaustuvės savininkas neramiai klausdavo, ar tarp autorių nėra Liudo Giros. Mat Liudas Gira garsėjo kaip spaustuvininkų siaubas: skaitydamas savo straipsnių korektūras, juos subraukydavo, įterpdavo naujų sakinų, pastraipas sukeisdavo vietomis, todėl straipsnius linotipininkui neretai tekdavo perrinkti iš naujo. Užtat, gavęs gražiai mašinėle perrašytus, tvarkingus rankraščius Atkočiūnas užsakovams sumažindavo kainą. 

Tarp daugelio V. Atkočiūno spaustuvėje išspausdintų knygų buvo ir antrasis poeto Kazio Jakubėno (1908 - 1950) eilėraščių rinkinys „Tegyvuoja gyvas gyvenimas." K. Jakubėnas tuo metu sėdėjo kalėjime. Į spaustuvę pluoštą jo eilėraščių atnešė poetas Kazys Boruta (1905 - 1965).Iš spaustuvėje esančių metalinių linijų sukomponuotas viršelis su grotomis ir 1931 metais buvo išspausdinta 32 puslapių ( nes daug eilėraščių cenzūra išbraukė) Papilio krašto poeto knygutė su paantrašte „Eilėraščiai iš kalėjimo." 

Šį pasakojimą (nepilną, nes nepavyko išsiaiškinti, kaip „Biržų apskrities" leidėjo gyvenimas klostėsi po 1940 - ųjų, kai Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, iš jo buvo atimta spaustuvė, kada jis mirė ir kur palaidotas) reikėtų baigti šiltais Valerijonui Atkočiūnui skirtais Petro Biržio žodžiais, kad „per bendro darbo artimesnę pažintį taip suartėjom, susibičiuliavom, kad sunku būtų ilgėliau nesimačius. Einu kasdien spaustuvėn, prižiūriu knygos spausdinimą ir einu, regis, savo tėvo gryčion, taip jauki ir maloni pasidarė čia aplinkuma."

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.