Aktualijos

Liepa Rimkutė/ „Prie mokyklos buvo užpulta 18 metų mergina“, „Dingo jaunuolis“... Tokios trumpos ir lakoniškos antraštės per paskutinę savaitę šmėžavo populiariausiuose internetiniuose puslapiuose. Vieniems tai tik žodžiai, kuriuos paviršutiniškai perskaito ir pamiršta, o kitiems – žinia, verčianti išsigąsti, imtis saugumo priemonių. Aš priklausau antrajai paminėtų žmonių grupei. Išgirdus, kad buvo išprievartauta penkiolikmetė, net pasidarė sunku kvėpuoti. Dar labiau išsigandau tada, kai išvydau panikuojančus savo tėvus.

Elzė Budinaitė/ Kompiuteriu mano šeimoje naudojamasi dažnai. Aš dažniausiai juo žaidžiu arba skaitau. Aš per dieną kompiuteriu daugiausiai naudojuosi dvi valandas. Asmeninio kompiuterio neturiu. Esu ketvirtokė, o mano klasės mokytoja niekada neprašo namų darbų atsiųsti kompiuteriu. Ar nepadarėme klaidų, pasitikriname sąsiuviniuose pamokos pradžioje. Bet mums skiria kompiuteriu atlikti įvairias užduotis. Kai ruošiu namų darbus, kompiuteriu naudojuosi tik tada, jeigu prireikia informacijos. Mano viena klasiokė kompiuterį laiko vienu iš svarbiausių daiktų.

Urtė Kričėnaitė/ Dėdė man pasakojo, kad jo mėgiamiausias mokytojas tas, kuris mokė groti voltorna. Jis jam labai patiko, nes buvo linksmas, įdomus ir griežtas. Sakė, kad mokytojams buvo lengviau mokyti vaikus ankščiau, nes jie buvo paprastesni ir nuoširdesni. Mano dėdei Edgarui yra 40 metų. Jis dirba kariuomenėje. Mano mėgstamiausia mokytoja yra pradinių klasių mokytoja. Mokytoja man patinka, nes ji labai gerai paaiškina, kai vaikai nesupranta. Ji labai nuoširdžiai bendrauja su vaikais. Kai atėjau į pirmą klasę ir pamačiau mokytoją, nustebau, nes galvojau, kad ji bus ilgais plaukais, o buvo trumpais.

Luknė Grunskytė/ Pabėgti iš pamokų yra labai didelis nuotykis tiek vaikams, tiek mokytojams. Vaikams tai yra smagus įvykis arba išbandymas. Kovo 21-oji žinoma kaip pabėgimo iš pamokų diena. Šią dieną nelabai griežtai žiūrima į tokį pažeidimą, todėl įvyksta daugiau pabėgimų iš pamokų. Jaunųjų žurnalistų klubo narė Tėja yra bėgusi iš pamokų tik vieną kartą. Šeštokė praleido biologijos pamoką. Ji su visa klase pabėgo, kad „pažymėtų“ šią dieną. Mokytoja smarkiai nesupyko, tik parašė visiems bėgusiems N raidę. Kiti jos klasiokai bėgo ir iš kitų pamokų.

Vakaris Vingilis/ Kaip atrodys mokyklos ateityje? Kai pasaulį apėmė COVID-19 pandemija ir moksleiviai pradėjo mokytis nuotoliniu būdu, šis klausimas tapo labai populiarus. Gyvename technologijų amžiuje ir nors galime užgesinti šviestuvą balsu, tačiau vaikai mokyklose ir toliau mokosi tokiu pačiu būdu, kaip jų tėvai ir seneliai. Švietimo sistema nėra labai modernizuota, nebent mokyklose pakabintos išmaniosios lentos ir projektoriai ant lubų. Nenuostabu, kad keičiantis laikams toks mokymo būdas, kokį mokyklos naudoja šiandien, yra neefektyvus.

Vakaris Vingilis/ Vasario pabaigoje mokslo pasaulį sudrebino maloni žinia – raudonojoje Marso planetoje po pusės metų kelionės sėkmingai nusileido marsaeigis „Perseverance“. Tai didžiulis technologinis laimėjimas, kuris nebūtų įmanomas be kitų XXI amžiaus išradimų. O jų apstu: nuo išmaniųjų telefonų iki žmogiškai komunikuoti sugebančių robotų. Šiais laikais apskritai labai daug mokslo laimėjimų ir idėjų. Daug jų orientuota ir į žmogų, jo laisvalaikį bei pramogas. Bet vis dažniau pastebima socializacijos, bendravimo trūkumo problema.

Liepa Rimkutė/ Aš labai bijau ir labai nemėgstu vorų ir fejerverkų. Tačiau nepuolu tų žmonių, kuriems šie dalykai patinka, jie jais džiaugiasi. Neseniai gatvėje šnekučiavausi su sena moterimi, kuriai buvo galbūt apie 80 metų. Ji papasakojo, jog kirpykla, į kurią moteris bandė patekti, atsisakė ją kirpti. Moteris pasakė, jog tai tikriausiai dėl jos amžiaus. Ši problema – diskriminacija ir neapykanta − yra aktuali iki šiol. Nusprendžiau pakalbinti tą, kuris šios srities analizavimui skiria daug laiko – Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininką, sociologą, dėstytoją Liutaurą Labanauską.

Liepa Rimkutė/ Karantinas – jau labai plačiai apšnekėta tema. Šnekėta tiek apie padarinius sveikatai, tiek apie nuobodulį, atrodo, apie kiekvieną galimą dalyką. Tačiau nesu girdėjusi, jog kas nors šnekėtų apie atlikusį laiką. Tą laiką, kurį anksčiau skirdavome važinėdami visur, kad ir kas tai bebūtų – darbas ar mokykla, parduotuvė ar būreliai. Taigi būtent apie tai, kur praleidžiame tą papildomą laiką, šnekėjausi su Jaunųjų žurnalistų klubo nariais. Aš pati anksčiau praleisdavau tikrai nemažą savo dienos dalį keliaudama visur tiek automobiliu, tiek viešuoju transportu.

Girmantė Zolubaitė/ Lietuvoje yra daug žmonių, daug darbo vietų, daug darbuotojų ir daug įmonių. Viena iš jų yra valstybinė mokesčių inspekcija, tvarkanti gyventojų mokamus mokesčius. Kadangi dėl karantino nevyks Kaziuko mugė, dauguma Lietuvos amatininkų neteko pagrindinio pajamų šaltinio. Kai kurie iš jų savo produkciją bando parduoti įprastame turguje, tačiau vis tiek negauna tokio pelno kaip mugėje. Nors ir nesiseka su pinigais, mokesčius reikia mokėti ir tai gąsdina žmones. Su tuo susiduria ne tik amatininkai, bet ir dainininkai, aktoriai, gidai...

Ieva Rupeikaitė/ Karantino laikotarpiu sunku visiems, tačiau sunkiausia senjorams, ypač tiems, kurie gyvena vieni ar yra toli nuo savo giminaičių. Pandemijos metu įvairios organizacijos padeda garbingo amžiaus žmonėms išsilaikyti, tačiau svarbiausia jiems – bendravimas. Kalbinu Anykščių rajone gyvenančią 70- metę Vitaliją Rupeikieną, savo močiutę. Ji mielai sutiko atsakyti į klausimus tema „Senjorų gyvenimas karantine“, nes būdama moksleivė ji pati rašė į mokyklos laikraštį./ Kaip tau, močiute, sekasi būti namie per karantiną?/

Liepa Rimkutė/ Dabar kiekvienas iš mūsų socialiniuose tinkluose sekame net po kelis šimtus garsenybių ir kai kuriems iš mūsų tos garsenybės gali būti ir autoritetai. Nors socialinės medijos tikrai gali mus veikti ir teigiamai – motyvuoti, pakelti nuotaiką, padėti praleisti laisvą laiką ar bendrauti, dabar labiau norėčiau pakalbėti apie neigiamą pusę, nes manau, jog apie tai kalbama tikrai nedaug. Manau, jog mes patys nesuprantame, kad nesaikingas „sėdėjimas“ socialiniuose tinkluose gali privesti net ir iki ligos – depresijos, anoreksijos ar kitų sutrikimų.

Liepa Rimkutė/ Miegas visuomet man buvo ir bus labai jautri tema – visą gyvenimą kankinuosi su nemiga. Tad kai per paskutinį Jaunųjų žurnalistų klubo užsiėmimą vadovė Erika pasakė, kad diskutuosime būtent apie tai, visai nesusirūpinau, kad neturėsiu ką pasakyti – mano patirtis labai plati. Tačiau niekada nežinojau, ką šia tema turi pasakyti kiti klubo nariai, ir man jų pasakojimai išties atrodo verti dėmesio. Kadangi niekada nežinojau jokių kitų žmonių savo aplinkoje, kurie turi miego sutrikimų, jaučiausi labai viena – atrodo, lyg aš vienintelė pasaulyje kovoju su šiomis problemomis. Tačiau kai Evelina prakalbo apie savo patirtį, pagalvojau, jog ten beveik kalbu aš.

Evelina Masevičiūtė/ Kiekvienam, o ypač jaunam žmogui, bandančiam pažinti ir atrasti save, suprasti, kas jis yra šiame gyvenime ir ko jame nori pasiekti, svarbu turėti autoritetą. Be jo mes esam tarsi avys be piemens – sumišę ir išsisklaidę. Kiekvienas sau ypatingą žmogų renkasi skirtingai, tačiau bet kokiu atveju verta dėmesio asmenybė turi turėti savo sėkmės istoriją, kuri padėtų tikėti savimi ir žengti žingsnį po žingsnio savo tikslo link. Mano sektinas pavyzdys yra Alina – anglų kalbos mokytoja, draugė, mama ir mano korepetitorė. Užsienio kalbos mokiausi su ja dvejus metus ir per šį laikotarpį ji išmokė mane ne tik kalbos.

Liepa Rimkutė/ Datoje jau rašau naujus metus, tačiau visas chaosas ir, atrodo, nerealūs skaičiai žmonių, kurie užsikrėtė koronavirusu, vis dar tie patys. Kadangi mano mama dirba gydytoja, su darbu prie šiuo virusu sergančių žmonių ir jo sąlygomis esu tikrai susipažinusi. Tačiau labai nedaug girdėjau apie žmones, kurie savo noru „lenda liūtui į nasrus“ ir eina savanoriauti bei padėti žmonėms ligoninėse. Šen bei ten Feisbuko platformoje išlenda „postas“ apie patirtis savanoriaujant, tačiau niekada į juos per daug nesigilindavau. Dėl to šiandien kalbinsiu du žmones, kurie jau gana ilgą laiką savanoriauja – studentą Jokūbą Tėvelį ir ir fotožurnalistą Vidmantą Balkūną.

Evelina Masevičiūtė/ Užklasinė veikla padeda moksleiviams įgyti patirties įvairiose srityse. Dalyvaujant būreliuose mokomasi bendradarbiavimo, komandinio darbo ir laiko planavimo. Užklasinė veikla taip pat gali padėti mokiniams atrasti paslėptus talentus, susitikti su žmonėmis, su kuriais jie galbūt šiaip nesusiduria, ir sužinoti apie dalykus, esančius kitoje aplinkoje. Jeigu jaunuoliams patinka užsiėmimai lauke, jie gali rinktis šaudymo iš lanko klubą, jodinėjimą ar kitas sporto šakas. Jei patinka skaityti, galima mėgautis literatūriniais būreliais, kūrybiniu rašymu ar žurnalistika.

Gerda Kasčiūnaitė/ Kiekvienais metais Lietuvos savanorių gretos plečiasi. Savanoryste, remiantis 2018 metų duomenimis, užsiėmė 11 proc. visų piliečių, o po metų jų skaičius šoktelėjo iki 15 procentų. Savanorystės sąvoka su laiku pasikeitė. Ši kilni veikla tapo gyvenimo prasmės paieška, galimybe žmonėms nuo maždaug 14 metų įgauti patirties plušant įvairiose šalies vietose su įvairiomis žmonių bei gyvūnų grupėmis. Su kiekvienais metais gausėja paauglių savanorių gretose. Jauni žmonės, nepaisydami savo amžiaus, dirba vardan kitų ir įgauna daugiau žinių, koks ne tik darbas, tačiau ir kokia patirtis dirbant savanoriu.

Aistė Pugačiauskaitė/ Šiomis dienomis retas nėra įsitraukęs į socialinių tinklų pinkles. Šis interneto monstras gali įtraukti kiekvieną, pasiūlydamas kiekvienam įdomią ir naudingą informaciją. Viena iš labiausiai į socialines medijas įsitraukusių visuomenės dalių – moksleiviai. Daugelis iš jaunų žmonių net turi išsivysčiusią didelę priklausomybę nuo naršymo internete. Kalbinau Jaunųjų žurnalistų klubo narius Vakarį bei Eveliną apie jų įsitraukimą į socialines medijas. Ar naudojiesi socialinėmis medijomis, kiek tokio tipo programėlių turi savo telefone? Vakaris: Taip, naudojuosi, savo telefone turiu dvi socialinių tinklų programėles.