Aktualijos

Danielė Vyzaitė/ Šios Kalėdos kardinaliai pasikeis. Kai per vienas Kalėdas sėdi ant palangės ir stebi bliūkštantį baltumą, mirguliujančias lemputes kaimynų languose ir lauke dūkstančius kiemo vaikus, tai kitas leidi tik su savo šeima, be giminių, o dar ir per langą matosi, kad tik vėjas rodo savo ambicijas. Taigi šiandien apie kalėdinę atmosferą pateikiau kelis klausimus savo bendraamžei, labai gerai draugei Aistei ir Jaunųjų žurnalistų klubo narei Monikai./ Ar tavo šeimoje Kalėdos yra ypatinga šventė? Kaip jūs jas švenčiate?/ Aistė: Na, manau, kiekviena šventė, kuri vyksta su šeima, ir yra ypatinga. O kalėdinį laikotarpį visada leidžiame pas senelius.

Gerda Kasčiūnaitė/ 2020-ieji metai mus visus pasitiko su daug naujų ir neatrastų dalykų, tarp jų ir nuotolinis mokymasis. Vaikai turėjo palikti gerai pažįstamas klases ir persikelti mokytis į namus. Ten jie, dažniausiai būdami vieni, buvo priversti išmokti susikaupti mokantis namuose ir priprasti prie mokytojų nebuvimo šalia. Iššūkių dėl nuotolinių pamokų pasitaikė ne tik moksleivių, tačiau ir tėvų bei mokytojų kelyje. Tik jiems visiems susijungus į darnią grupę nuotolinis mokymasis gali tapti smagia ir sėkminga veikla. Jaunųjų žurnalistų klubo narė Evelina nuotolinio mokslo metu šiek tiek pakeitė požiūrį į mokyklą.

Girmantė Zolubaitė/ Kalėdos – šventė, be kurios metų pabaigos neįsivaizduoja nė vienas vaikas. Tačiau šiais metais Kalėdas švęsime šiek tiek kitaip. Nesėdėsime ant Kalėdų senelio kelių ir nesakysime jam eilėraščių. Daugelis nekeliaus pas giminaičius, o su jais susitiks per nuotolį. Net ir dėl dovanų gali kilti keblumų. Pradėkime nuo virtualaus Kalėdų senelio. Nors Kalėdų išvakarėse jis bet kokiu atveju mus aplankys, šiais metais neteks jo apsikabinti ir nusifotografuoti su juo, nes vargu, ar jį pagausim. Tačiau atsidarius „Facebook“ paskyrą „Kalėdų senelis virtualiai“ galima susitarti dėl vaizdo skambučio ir taip susitikti.

Aistė Pugačiauskaitė/ Dėl pasaulį užgriuvusios pandemijos žmonijai teko užverti ne tik viešąsias erdves ar apsiriboti savo artimiausiųjų žmonių ratu, tačiau ir rasti naujus būdus, kaip toliau tęsti ugdymo procesą. Šie pasikeitimai įnešė daug šurmulio į kiekvieno mokinio ar pedagogo gyvenimą, teko daug ko mokytis iš naujo. Nuotoliniu būdu antradienio vakarą susitikę Jaunųjų žurnalistų klubo dalyviai savo patirtimi bei nuomonėmis pasidalino surengtoje diskusijoje. Daugelis iš jų tikina, jog nors ir teko susidurti su keletu techninių nesklandumų nuotolinio mokymosi pradžioje, šiuo metu visos pamokos praeina sklandžiai.

Vakaris Vingilis/ 2020-aisiais pasaulį užklupusi pandemija gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Niekada apie nuotolinį mokymą negalvojusiems moksleiviams teko netikėtai jį išbandyti. Sunkumų būta, ir ne vieno. Pirmosiomis dienomis strigo programinė įranga, vėliau prasidėjo chaosas pamokose ir patyčių banga, o galiausiai moksleiviai šiaip ne taip įsivažiavo į nuotolinį mokymą. Dabar, kai Lietuvos, o kartu ir viso pasaulio moksleiviai mokosi iš namų bene jau pusę metų, pasigirsta kalbų, kad tam buvo nepakankamai pasiruošta ir toks mokymosi būdas turi daug trūkumų.

Liepa Rimkutė/ Jau kelis mėnesius dėl netikėtos antrosios koronaviruso bangos visi mokiniai mokosi nuotoliniu būdu. Per šį laiką tikrai išgirdau ir daug skirtingų nuomonių apie jį – vieniems toks būdas patiko, kitiems jis nepriimtinas. Taip pat skiriasi ir rezultatai: pavyzdžiui, mano rezultatai yra tikrai blogesni mokantis nuotoliniu būdu nei gyvai. Kodėl? To negaliu atsakyti, tačiau kas nulemia mūsų sėkmę ir rezultatus mokantis vienu ar kitu būdu, pabandžiau išsiaiškinti Jaunųjų žurnalistų klube vykusioje diskusijoje.

Danielė Vyzaitė/ Daugeliui moksleivių korepetitoriaus pagalba yra būtina. Bet šiandien vis mažiau jų kriepiasi į korepetitorių. Kodėl? Aš manau, kad prie to labai prisideda dabartinis gyvenimo būdas. Dabar jaunimas nori būti visiškai nepriklausomas nuo tėvų. Lyg 14-metis vaikinukas galėtų gyventi savarankiškai, ir niekas, ypač tėvai, jam "neknistų proto". Bet garantuoju, kad pats net negalėtų užsirašyti pas šeimos gydytoją rugpjūčio mėnesį prieš mokyklą ar nuvykti pas močiutę į Klaipėdą autobusu. Dažniausiai dabar jaunimas "gerai" žino, ko jiems reikia, kad galėtų stabiliai stovėti ant žemės, o tėvai tam tik trukdis.

Girmantė Zolubaitė/ Praėjusią savaitę nuotoliniame Jaunųjų žurnalistų klubo susitikime gavome užduotį nufilmuoti vaizdo siužetą tema ,,Daiktai: kaupti, pasidalinti ar išmesti?’’ Kadangi man nepavyko užduoties įvykdyti, o informacijos prisikaupė daug, taigi mokytoja sumanė pakeisti užduotį ir viską, kas turėjo būti video, paversti tekstu. Daiktai − šis žodis gali aprėpti nemažai reikšmių. Tai gali būti ir mintis, kad su tavimi elgiamasi kaip su daiktu. Bet tuo pačiu tai gali būti ir tiesiog daiktai. Tokie kaip pieštukinės, knygos, stalai ir kitokie kasdien matomi bei naudojami objektai.

Vakaris Vingilis/ Didžioji dalis Vilniaus miesto gyventojų, važiuodami autobusais ir troleibusais, dažnai susiduria su viešojo transporto kontrolieriais. Sąžiningi keleiviai būna greitai patikrinami, ar važiuoja su bilietu, o keleivių, neturinčių jo, laukia pokalbis su kontrolieriumi, kuris dažniausiai baigiasi viešojo transporto kontrolės autobusiuke, su bauda rankoje. Bet klausimai, kas už to slypi, koks yra šio darbo pobūdis ir ką dar be bilietų tikrinimo veikia kontrolieriai, turbūt kyla ne vienam.

Danielė Vyzaitė/ Kai buvau maža, kokių vos 8 metų, išvien svajojau, kaip tapti TA moterimi, drąsia ir ryžtinga. Mano didžiausias autoritetas buvo pusseserė Arielė. Ji nebuvo gera mokinė, kiek atsimenu, buvo ,,sunki dukra“, bet man taip neatrodė… Taip atrodė jos tėvams, nes ji nebuvo ta paprasta ir eilinė mergaitė, po mokyklos iškart sėdanti prie namų darbų. Bet, mano akimis, ji buvo ta, kuria verta sekti. Ji tarnavo ir vis dar tarnauja Šaulių sąjungoje. Tačiau ar tai buvo netikėta? Ji nuo pat mažens svaigo dėl karinės uniformos, svaigo dėl visokiausių žaislinių ginklų, tankų...

Vakaris Vingilis/ Lietuvoje pastaruoju metu viena labiausiai eskaluojamų temų – rinkimai. Neseniai praėję Seimo rinkimai pažėrė staigmenų. Daugybę balsų susižėrė už laisvas, demokratiškas idėjas pasisakanti Laisvės partija, ketinanti į šalies politiką įnešti jaunatviškos jėgos. Mažo rinkėjų dėmesio sulaukė senieji politikai. Jau sudaryta ir rinkimų statistika, šiemet lietuviai buvo dar mažiau aktyvesni, o jaunoji karta eilinį kartą neparodė didelio aktyvumo – jų atėjo balsuoti maždaug trečdalis iš visų turinčių balso teisę jaunųjų rinkėjų.

Girmantė Zolubaitė/ Vasaros pradžioje aprimus covid-19 pirmajai bangai, o dabar vėl užplūdus, po keturių mėnesių vėl po truputį prasideda nuotolinis mokymas. Daugelis išmoko naudotis įvairiomis programomis, kuriomis gali ir toliau kokybiškai mokytis, tad per daug dėl to nesijaudina. Nors yra ir tokių mokinių, kurie (kaip ir keletas mano klasiokų) nesusigaudo, kada ir kaip reikia prisijungti prie pamokų. Taigi pirmasis karantinas labai daug išmokė naujų dalykų ir dabar prasidėjus antram jau jaučiame tvirtesnę žemę po kojomis. Tačiau kokie pojūčiai buvo pirmąkart mokantis nuotoliniu būdu?

Gerda Kasčiūnaitė/ Rapolui iš Vilniaus yra penkeri metai. Dabar jis išgyvena augimo laikotarpį, kuomet reikia tarti sudie kūdikystei ir stengtis pažinti pasaulį bei išmokti naujų dalykų apie jį. Kaip ir kiekvieno vaiko, Rapolo diena prasideda nuo kėlimosi su mama ir pasirengimo į darželį. Berniukas valgo pusryčius, rengiasi ir ruošiasi įprastai penkiamečio dienai. Ilgai netrukus mama Rapolą nuveda į darželį, kuriame jis laiką leidžia nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro. Darželyje kiekvienas vaikas turi su kuo bendrauti, ką veikti ir ko išmokti. Kelias valandas iki pietų miego auklėtojos su darželinukais užsiima mokymusi.

Vakaris Vingilis/ Ar žaliosios idėjos siekia gerų tikslų? O galbūt tai tik politikų triukas, siekiant surinkti daugiau balsų? Šiame amžiuje pasaulis susiduria su daugybe įvairių negandų. Nors sparčiai vystosi technologijos, žmonės gyvena kur kas patogiau nei anksčiau, visa tai turi didžiulę kainą. Ir ta kaina yra klimato kaita: tirpsta ledynai, žūsta išstisos gyvūnų bei augalų rūšys, sparčiai keičiasi orai. 2016 metais daugybė pasaulio valstybių pasirašė susitarimą dėl klimato kaitos, kuris turi užtikrinti, kad šalys sumažins išmetamų kietųjų oro dalelių kiekį.

Vakaris Vingilis/ Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, neįgalūs žmonės yra integruojami į sportą ir kitas veiklas. Jie aktyviai jose dalyvauja, stengiasi bei noriai siekia įvairių pergalių sporto srityje. Lietuvoje neįgaliųjų integracija užsiima Parolimpinis komitetas, neįgaliųjų sporto federacija, įvairūs klubai. Kalbinu Lietuvos sporto universiteto dėstytoją, Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo prezidentę Vaidą Pokvytytę./ Kas apskritai Jus atvedė į sportą?/ Į sportą... Mama. Mama mane atvedė. Mano visas gyvenimas susijęs su sportu. Mano sritis – taikomoji fizinė veikla.

Ieva Norušytė/ Pradėjau plaukti kaip ir dauguma kitų. Kai buvo maždaug treji, su mama vaikščiodavau į pirmuosius plaukimo užsiėmimus, kad nebebijočiau vandens ir suprasčiau, kas tai per dalykas. Man buvo labai nedrąsu, baseinas didelis, gilus. Nieko nepažinojau, nemokėjau plaukti. Užtat patiko trenerė, ji visuomet palaikydavo, padėdavo. Bet tuomet sužinojome, kad trenerė palieka baseiną. Kai atėjo kitas treneris, nebebuvo taip smagu, jis buvo per griežtas, man kaip mažam vaikui. Tuomet ir nebelankiau. Pradėjus eiti į mokyklą, mama pabandė paieškoti kokio nors trenerio, kuris treniruoja vaikus. Ir surado.

Gerda Kasčiūnaitė/ Šis amžius yra didžiulių permainų metas visame pasaulyje. Senesnius, įprastus dalykus lengvai keičia naujesni, įdomesni ir nematyti. Tačiau visuomenėje vis išlieka kažkas pastovaus, nuolatinio ir visoms kartoms pažįstamo, tai mokymasis bei pažinimas. Už šią kokybiškai, garbingai išlaikytą žmonių gyvenimo sritį yra atsakingi mokytojai. Beveik visas kartas (tiek praeities, tiek ir dabarties) yra palietusios mokytojų skleidžiamos žinios bei taisyklės. Mokytojo darbas visada buvo vertinamas kaip nelengvas, reikalaujantis atsakingumo, gebėjimų ir stiprios rankos, kuri įvestų tvarką klasėje.