Aktualijos

Danielė Vyzaitė/ Kai buvau maža, kokių vos 8 metų, išvien svajojau, kaip tapti TA moterimi, drąsia ir ryžtinga. Mano didžiausias autoritetas buvo pusseserė Arielė. Ji nebuvo gera mokinė, kiek atsimenu, buvo ,,sunki dukra“, bet man taip neatrodė… Taip atrodė jos tėvams, nes ji nebuvo ta paprasta ir eilinė mergaitė, po mokyklos iškart sėdanti prie namų darbų. Bet, mano akimis, ji buvo ta, kuria verta sekti. Ji tarnavo ir vis dar tarnauja Šaulių sąjungoje. Tačiau ar tai buvo netikėta? Ji nuo pat mažens svaigo dėl karinės uniformos, svaigo dėl visokiausių žaislinių ginklų, tankų...

Vakaris Vingilis/ Lietuvoje pastaruoju metu viena labiausiai eskaluojamų temų – rinkimai. Neseniai praėję Seimo rinkimai pažėrė staigmenų. Daugybę balsų susižėrė už laisvas, demokratiškas idėjas pasisakanti Laisvės partija, ketinanti į šalies politiką įnešti jaunatviškos jėgos. Mažo rinkėjų dėmesio sulaukė senieji politikai. Jau sudaryta ir rinkimų statistika, šiemet lietuviai buvo dar mažiau aktyvesni, o jaunoji karta eilinį kartą neparodė didelio aktyvumo – jų atėjo balsuoti maždaug trečdalis iš visų turinčių balso teisę jaunųjų rinkėjų.

Girmantė Zolubaitė/ Vasaros pradžioje aprimus covid-19 pirmajai bangai, o dabar vėl užplūdus, po keturių mėnesių vėl po truputį prasideda nuotolinis mokymas. Daugelis išmoko naudotis įvairiomis programomis, kuriomis gali ir toliau kokybiškai mokytis, tad per daug dėl to nesijaudina. Nors yra ir tokių mokinių, kurie (kaip ir keletas mano klasiokų) nesusigaudo, kada ir kaip reikia prisijungti prie pamokų. Taigi pirmasis karantinas labai daug išmokė naujų dalykų ir dabar prasidėjus antram jau jaučiame tvirtesnę žemę po kojomis. Tačiau kokie pojūčiai buvo pirmąkart mokantis nuotoliniu būdu?

Gerda Kasčiūnaitė/ Rapolui iš Vilniaus yra penkeri metai. Dabar jis išgyvena augimo laikotarpį, kuomet reikia tarti sudie kūdikystei ir stengtis pažinti pasaulį bei išmokti naujų dalykų apie jį. Kaip ir kiekvieno vaiko, Rapolo diena prasideda nuo kėlimosi su mama ir pasirengimo į darželį. Berniukas valgo pusryčius, rengiasi ir ruošiasi įprastai penkiamečio dienai. Ilgai netrukus mama Rapolą nuveda į darželį, kuriame jis laiką leidžia nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro. Darželyje kiekvienas vaikas turi su kuo bendrauti, ką veikti ir ko išmokti. Kelias valandas iki pietų miego auklėtojos su darželinukais užsiima mokymusi.

Vakaris Vingilis/ Ar žaliosios idėjos siekia gerų tikslų? O galbūt tai tik politikų triukas, siekiant surinkti daugiau balsų? Šiame amžiuje pasaulis susiduria su daugybe įvairių negandų. Nors sparčiai vystosi technologijos, žmonės gyvena kur kas patogiau nei anksčiau, visa tai turi didžiulę kainą. Ir ta kaina yra klimato kaita: tirpsta ledynai, žūsta išstisos gyvūnų bei augalų rūšys, sparčiai keičiasi orai. 2016 metais daugybė pasaulio valstybių pasirašė susitarimą dėl klimato kaitos, kuris turi užtikrinti, kad šalys sumažins išmetamų kietųjų oro dalelių kiekį.

Vakaris Vingilis/ Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, neįgalūs žmonės yra integruojami į sportą ir kitas veiklas. Jie aktyviai jose dalyvauja, stengiasi bei noriai siekia įvairių pergalių sporto srityje. Lietuvoje neįgaliųjų integracija užsiima Parolimpinis komitetas, neįgaliųjų sporto federacija, įvairūs klubai. Kalbinu Lietuvos sporto universiteto dėstytoją, Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo prezidentę Vaidą Pokvytytę./ Kas apskritai Jus atvedė į sportą?/ Į sportą... Mama. Mama mane atvedė. Mano visas gyvenimas susijęs su sportu. Mano sritis – taikomoji fizinė veikla.

Ieva Norušytė/ Pradėjau plaukti kaip ir dauguma kitų. Kai buvo maždaug treji, su mama vaikščiodavau į pirmuosius plaukimo užsiėmimus, kad nebebijočiau vandens ir suprasčiau, kas tai per dalykas. Man buvo labai nedrąsu, baseinas didelis, gilus. Nieko nepažinojau, nemokėjau plaukti. Užtat patiko trenerė, ji visuomet palaikydavo, padėdavo. Bet tuomet sužinojome, kad trenerė palieka baseiną. Kai atėjo kitas treneris, nebebuvo taip smagu, jis buvo per griežtas, man kaip mažam vaikui. Tuomet ir nebelankiau. Pradėjus eiti į mokyklą, mama pabandė paieškoti kokio nors trenerio, kuris treniruoja vaikus. Ir surado.

Gerda Kasčiūnaitė/ Šis amžius yra didžiulių permainų metas visame pasaulyje. Senesnius, įprastus dalykus lengvai keičia naujesni, įdomesni ir nematyti. Tačiau visuomenėje vis išlieka kažkas pastovaus, nuolatinio ir visoms kartoms pažįstamo, tai mokymasis bei pažinimas. Už šią kokybiškai, garbingai išlaikytą žmonių gyvenimo sritį yra atsakingi mokytojai. Beveik visas kartas (tiek praeities, tiek ir dabarties) yra palietusios mokytojų skleidžiamos žinios bei taisyklės. Mokytojo darbas visada buvo vertinamas kaip nelengvas, reikalaujantis atsakingumo, gebėjimų ir stiprios rankos, kuri įvestų tvarką klasėje.

Girmantė Zolubaitė/ Mokytojai. Šis žodis gali reikšti gana daug. Mokytojais mums pirmiausia tampa tėvai, vėliau ir seneliai. Tačiau nepamirškime ir tų mokytojų, mokančių mus mokykloje ar mokiusių darželyje, juk kartais jie vadinami net antraisiais tėvais. Daugelis mokytojus įsivaizduoja senus, nes sakoma, kuo senesnis, tuo protingesnis. Tačiau tai nebūtinai yra tiesa. Šiame straipsnyje publikuojame interviu su vienu iš jauniausių mokytojų – Vilniaus Žemynos progimnazijoje dirbančiu Jonu Jankausku./Taigi pradėkime nuo to, kiek jums metų?/ Man trisdešimt septyneri./ Kiek metų mokytojaujate?/ Jau penktus metus.

Vakaris Vingilis/ Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių neįgalūs žmonės yra integruojami į sportą ir kitas veiklas. Jie aktyviai jose dalyvauja, stengiasi bei noriai siekia įvairių pergalių sporto srityje. Lietuvoje neįgaliųjų integracija užsiema parolimpinis komitetas, neįgaliųjų sporto federacija, įvairūs klubai. Kalbiname Lietuvos sporto universiteto dėstytoją, Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo prezidentę – Vaidą Pokvytytę.

Vakaris Vingilis/ Dėl koronaviruso Lietuvoje buvo sujaukti daugybės žmonių planai, moksleiviai ėmė mokytis iš namų, daugybė žmonių pradėjo darbą nuotoliniu būdu. Šalies abiturientai taip pat susidūrė su problemomis, daugelis svarsto, kaip laikys egzaminus ir kur norėtų studijuoti. Taip pat ne vienas dvyliktokas rimtai susimąstė, ar jo studijų pasirinkimas tikrai geras, galbūt visą gyvenimą jis tokio darbo net nenorės dirbti. Tokias mintis paskatino ir šalies herojais praminti gydytojai, ypač virusologai, gelbėjantys sergančiuosius virusu.

Vakaris Vingilis/ Lietuvoje dėl koronaviruso pandemijos paskelbus karantiną daugybė žmonių pradėjo dirbti iš namų ar pasiėmė atostogų ir nusprendė laiką praleisti namuose. Šeimų būstuose taip pat nuotoliniu būdu mokosi ir moksleiviai. Žmonės dar niekada tiek daug nebuvo savo namuose su artimaisiais. Jau pasigirsta atvejų, kai per karantiną daugiau laiko kartu praleidę poros ima pyktis, taip pat neišvengta ir byrančių santuokų. Taigi, kiek laiko būti kartu su kitais yra normalu? Ar žmogui reikia bent kiek laiko pabūti vienam? Ar tokia trintis nekelia pavojaus žmonių emocinei būsenai?

Liepa Rimkutė/ Per šios žiemos atostogas buvau šiaurės Italijoje slidinėti. O kaip visi žinome, šiuo metu Italijoje situacija yra labai bloga – daug žmonių serga, o mūsų Venecijos Trevizo oro uoste, į kurį atskridome, jau buvo patvirtintų koronaviruso atvejų. Tačiau tada situacija buvo suvaldoma, nes jei būtų kitaip, nebūtume ten skridę. Grįžus į Lietuvą patyrėme daugiau panikos nei būdami ten, nes žmonės reaguoja labai audringai į faktą, kad kažkas buvo koronaviruso židinyje. Manau, jog tai suprantama, tačiau, mano nuomone, bijoma per daug ir reaguojama per stipriai.

Rapolas Streikus/ Apibūdinti žodį „svajonė“ nėra paprasta, nes kiekvienas ją įsivaizduoja savaip. Vieniems tai gali būti kažkoks daiktas, kiti tai įsivaizduoja kaip tikslą, treti – kaip žmogų. Sakoma, kad svajonė yra tai, kas vaizduotės sukurta ir mintyse įsivaizduojama. Paprasčiausiai tai mintyse trokštamas dalykas. Jis gali būti ne tik materialus, galima norėti kažko išmokti. Kitu atveju tai gali būti asmenybė, kuri tau patinka. Vaikinams – mergina, o merginai – vaikinas. Svajojimas – tai pirmas žingsnis į sėkmę. Juk nieko neišmoksi nenorėdamas. Tačiau svajonių neužteks. Reikia įdėti darbo norint jas pasiekti.

Deimantė Subačiūtė/ Šiuo metu keliautojams yra labai sunku, nes beveik viso pasaulio valstybių sienos yra uždarytos dėl karantino. Daug žmonių buvo užsisakę poilsines, pažintines keliones, bet jos neįvyko. Jiems buvo pasiūlyta pakeisti datą, kryptį, o tiems, kurie jau buvo susimokėję avansą buvo pasiūlytas kelionių kuponas. Juos turi išnaudoti metų bėgyje. Kadangi šiuo metu žmonės nebegali keliauti, daugelis jų socialinėse erdvėse dalinasi savo senomis kelionių nuotraukomis, taip bandydami prisiminti jas.

Aistis Michailovskis/ Karantino laikotarpiu nevyksta treniruotės, tad daugelis sportininkų sportuoja žiūrėdami įrašus, kuriuos filmuoja treneriai ir dalijasi per "Youtube". Šioje platformoje yra įvairių sporto šakų trenerių, tad beveik visi sportuojantys laisvu laiku gali treniruotis. Aš sportuodamas lauke atlieku ir pratimus iš "Youtube" ir tuos, kuriuos kuriuos darydavau krepšinio treniruočių metu. Šiuo metu pamokos vyksta nuotoliniu būdu, tad vietoj kūno kultūros pamokų mano mokytoja iš "Youtube" atsiunčia videomedžiagos, pagal kurią reikėtų sportuoti.

Justina Molytė/ Ne vienuose namuose šiuo karantino laikotarpiu vyksta darbas nuotoliniu būdu. Nuotolinis darbas skiriasi nuo darbo įstaigoje. Vienas iš skirtumų yra nuvykimas į darbą ir grįžimas po darbo dienos į namus. Dirbdami nuotoliniu būdu mes būname namuose ir galime susiplanuoti laiką tam tikriems darbams, kuriuos turime atlikti. Norėdami dirbti nuotoliniu būdu turime turėti įrangos. 52 metų vilnietė Rita jau 2 savaites dirba nuotoliniu būdu. Ji dirba ekonomiste. Ritos profesija tinka darbui ir nuotoliniu būdu. Darbus atlikti jai sekasi gerai.