Aktualijos

Neringa Juta Nalivaikaitė/ Mano močiutė tokia, kad močiute ją nelabai būtų galima vadinti: ji energinga, linksma ir mėgsta pajuokauti, kūrybiškos sielos. Man patinka leisti laiką su ja lyg su geriausia drauge. Ji visuomet kupina įvairių idėjų ir nori, kad prisijungčiau prie jų įgyvendinimo. Kiek daug nuostabių eilėraščių ji parašiusi... Jos vardas Bronislava, nors dažniausiai ją visi vadina Bronyte, kiek rečiau – Brone. Ji gyvena Vilniuje, tad susitikti mums nesunku. Gana ilgos atostogos pas močiutę tapo tiesiog neatsiejama mano vasaros dalimi.

Emilija Pozniakova/ Kur tik yra mano šarminga senelė Aleksandra, ten niekada nebus tylos. Jos vardas gana originalus, rimtas, tinkantis būtent jai. Sunku patikėti, jog anksčiau ji dirbo Vilniaus oro uoste. Taip pat, kaip daugelis mūsų senelių, dalyvavo Baltijos Kelyje, apie kurį man dažniausiai ir pasakoja. Nors ji jau garbingo amžiaus, visada atvažiuoja aplankyti savo duktės šeimos. Jai nesvarbu, namie ar lauke, susitikti gali bet kur. Visada pasirūpina savo anūkais; kaip jie laikosi, kaip sveikata, kas gero mokykloje, būreliuose. Niekad nepamiršta atnešti lauktuvių mažiesiems smaližiams.

Miglė Gerčaitė/ „Žmogus su Saukos veidu“ - tai paroda, kurioje apnuoginami visi žmonės ir jų paslaptys. Žmonių kūnai yra groteskiški, iškraipyti, keisti ar net gąsdinantys. Jie atspindi tai, kas slypi šių žmonių viduje ir ką dažnai paslepia audinių klostės ir aksesuarai – melo šydas. Nors nuo paprastų žmonių, vyrų ir moterų, lengva nutraukti drabužius, visai kas kita bandyti juos traukti nuo dvasininkų. Jau parodos pradžioje pasitinka spindintis, išsiskiriantis iš visos makabriškumo ir grotesko masės, paveikslas „Stacija“, kuriame vaizduojami šventikai, pasipuošę aukso audeklais ir brangenybėmis.

Miglė Gerčaitė/ Kartais tam, kad galėtumei iš tiesų pradėti gyventi, tenka paaukoti savo gyvybę. Sausio 13-ąją paprasti Lietuvos žmonės nusprendė: “Žūsim, kad gyventume.” Tos nakties įvykiai buvo užfiksuoti fotografijose, kurios atspindi mūsų istoriją, žmones ir leidžia pajusti meną. Paroda “Laisvės gynimo naktis” buvo atidaryta sausio 12 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto galerijoje ir veiks iki sausio 30 d. Parodoje esanti instaliacija taikliai atspindi Lietuvos okupacijos laikotarpį. Metalinės grotos ir spygliuota viela – tai aiški metafora nelaisvei, represijoms, įvairūs plakatai su tipiniais šūkiais...

Renata Babarskaitė/ Man labai patinka atlikėjas Eminemas. Nuo populiarumo jis netapo pasipūtęs kaip daugelis garsių dainininkų. Jis rūpinasi savo šeima, savo dukterimis. Taip pat jis kuria labai prasmingas dainas, o tiksliau – repą. Jo kūriniai visada kažką sako - kas ta gyvenimo prasmė, meilė, šeima. Eminemas yra mano mėgstamiausias atlikėjas, ir tai ne dėl to, kad aš mėgstu repą, o dėl to, kad jis yra iš tiesų geras žmogus, kuris nepiktnaudžiauja savo populiarumu. Taigi vieniems populiarumas rūpi labiau, kitiems mažiau. O ar būti populiariam klasėje, mokykloje, visuomenėje, ar išvis populiarumo netrokšti, jau spręsti pačiam.

Ingrida Jankauskaitė/ Ant populiarumo svarstyklių uždėkime du autorius, vieną, išlaikiusį greit atėjusią šlovę, ir kitą – greit iškritusį iš žmonių atminties. Štai Kristina Sabaliauskaitė, parašiusi trilogiją "Silva Rerum", tapo žinoma net knygos neskaičiusiems. O Jonas Radvanas, parašęs "Radviliadą" ir XVI a. buvęs garsus rašytojas, šiuolaikiniams žmonėms nėra žinomas. Jis tiesiog pamirštas. Manau, jog ilgainiui tai atsitiks daugeliui dabar žinomų žmonių, juk populiarumas neišlieka amžiams.

Neringa Juta Nalivaikaitė/ Vilniaus miesto savivaldybės biblioteka turi 18 filialų. Vienas jų įsikūręs Jeruzalėje. Čia 24 metus dirba vyriausioji bibliotekininkė Marina Raduto. Su ja kalbėjome apie knygas, skaitytojus ir šių dienų problemą – neskaitantį jaunimą. – Ar daug jaunimo lankosi šioje bibliotekoje? – Sakyčiau, nemažai. Na, bet ir mūsų biblioteka nėra labai didelė. Daugiausiai užsuka vyresniųjų klasių moksleiviai. Studentų mažiau, gal dėl to, kad jie turi mažiau laisvalaikio. Reikiamų knygų mokslams mes neturime, nes daugiau orientuojamės į laisvalaikio skaitymą. – Ar visi jie ateina dėl knygų? – Dažniausiai.

Renata Babarskaitė/ Jei norisi kažkuo užsiimti po pamokų, daugelis moksleivių renkasi būrelius. Tėvai sako vaikams, jog reikia kažką lankyti, kad visą dieną nesėdėtų ant sofos. Tačiau visgi įdomu, kuo jie domisi, kas vaikams būreliuose patinka ir ko iš jų tikisi. Devynerių metų Evelina mano, kad būrelyje svarbiausia smagiai praleisti laiką. "Lankau keramiką. Man ji labai patinka, nes čia lavinama vaizduotė, galima fantazuoti. Man taip pat labai patinka lipdyti, galiu sukurti, ką tik noriu. Kai buvau maža, labai norėjau lankyti kažkokį būrelį, kuriame smagiai praleisčiau laiką ir galėčiau piešti, lipdyti ar tiesiog kurti. Taigi tėvai pasiūlė man šią keramikos studiją."

Neringa Juta Nalivaikaitė/ Būrelis – puikus būdas vaikams ir jaunimui smagiai, įdomiai ir turiningai praleisti laiką po pamokų. Būreliuose vaikai tobulina save įvairiose srityse, pavyzdžiui, dainavime, šokiuose, dailėje. Taip pat įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, susiranda draugų, atranda savo talentų ar net žengia pirmuosius žingsnius profesinės karjeros link. Vieni būrelius lanko savo mokyklose, kiti – Lietuvos vaikų ir jaunimo centre arba randa sau patinkančią veiklą dar kitur. Kai kurie būrelių nelanko visai. Štai šešiolikmetė Audrė lankė tikrai daug būrelių, o šiais metais ji lanko kūrybinio rašymo būrelį ir „Youngblood“ kino mokyklą.

Saulė Mikelevičiūtė/ Rugsėjo 29-ają, eilinį antradienį, Maironio progimnazijos 6 klasių mokiniai išvažiavo į ilgai planuotą kelionę- Ukmergę. Jie buvo Ukmergės piliakalnyje, aplankė Rokiškio pieninę, pabuvojo A. Smetonos dvare-vasarnamyje ir žinomų didikų Radvilų dvare, kitaip vadinamame Taujėnų dvaru. Vaikai valgė šviežius sūrelius, nors jie buvo nelabai skanūs. Mokinių dėmesį patraukė plastikinės karvės, stovėjusios prie pieninės. Jie fotografavosi, lipo ant karvių ir skardžiai juokėsi, kad net kretėjo. Dar įdomi buvo sena mokykla, esanti prie Smetonos dvaro. Ten vaikai kaip laukiniai nevaržomai dūko ir krėtė išdaigas.

Renata Babarskaitė/ Rugsėjo paskutinį antradienį vienos Vilniaus progimnazijos šeštų klasių mokiniai išvažiavo į ilgai planuotą ekskursiją. Buvo prognozuojama ilga kelionė po Ukmergę. Žadėta važiuoti į Taujėnų bei Smetonos dvarus, aplankyti seną mokyklą, tačiau svarbiausias kelionės tikslas buvo „Rokiškio pieninė“. Tačiau viskas žlugo... Kaip ir visose gyvenimo situacijose, pirmasis įspūdis buvo nerealus. Prie mokyklos sustojo milžiniškas autobusas, be to, dviaukštis. Juk vaikams taip linksma ir įdomu važiuoti antrame aukšte. Tačiau, vos įžengę ten, pamatė, koks apgaulingas visgi tas antrasis aukštas. Kojos vos tilpo į krėslų plyšius.

Kamilė Gigevičiūtė/ Mums šie žmonės panašūs į ateivius, kurie neturi kažko, ką turime mes. Mes labai apsirinkame dėl neįgaliųjų. Jie yra lygiai tokie patys kaip mes, gal net geresni ir išmintingesni už mus. Televizija mums bando parodyti neįgaliųjų, skurdžiai gyvenančių žmonių gyvenimus. Bet ar iš tikrųjų televizija noti padėti tiems žmonėms? Gal tik siekia sukelti gailestį ir prasimanyti daugiau žiūrovų ir daugiau uždirbti.. . Televizijos kanalas, sukūręs tokią laidą, gauna daug žiūrovų, ir kokia bobutė Petronėlė, pamačiusi tų žmonių gyvenimus, jų pasigaili ir iš savo mažos piniginės paaukoja kelis eurus. O tokių bobučių kaip Petronėlė yra labai daug.

Gabija Bačulytė/ Kai peržengiau Lietuvos vaikų ir jaunimo centro slenkstį, net negalvojau pasirinkti Jaunųjų žurnalistų klubą. Kai susipažinome su klubo nariais, supratau, koks vis dėlto pasaulis margas! Vieni kalbėjo labai linksmai ir drąsiai, kiti - trumpai ir kukliai. Tačiau buvo įdomu klausytis skirtingų charakterių ir stilių bendraamžių, kurie pasakojo apie savo užsiėmimus. Supratau, jog šį būreli pasirinko labai kūrybingi ir mieli žmonės. Įdomu, kokį pirmąjį įspūdį susidarė kiti?

Greta Kazlauskaitė/ Vieniems pyktis yra blogai, o kitiems – gerai. Kai kurie pykstasi dėl žaislų, draugų, kiti pykstasi dėl nesutarimo vieni su kitais. Pykstasi visi, ir tai yra normalu.

Kotryna Maselytė / Penkiolikmetė vilnietė Greta po pamokų nedejuoja, kad nespėja padaryti namų darbų. Tiesiog neturi laiko – mergina skuba pas žirgus. Apie moksleivės pomėgį, siekius ir svajones – pirmasis Jaunųjų žurnalistų klubo narės, moksleivės Kotrynos Maselytės interviu.

Dominyka Šutavičiūtė/ Aš atėjau į jaunųjų žurnalistų klubą. Tai mano pirmasis užsiėmimas. Kol vadovė kalbėjo su manimi, suskambo jos mobilusis telefonas...

Virginija Kanaporytė/ Artėjant šv.Pranciškaus dienai nusprendžiau pakalbinti žmogų, kuris kada nors gyvenime yra padėjęs mūsų mažiesiems broliams. Tai mano, dešimtmetės moksleivės, pirmasis interviu.