Aktualijos

Liepa Rimkutė

Karantinas – jau labai plačiai apšnekėta tema. Šnekėta tiek apie padarinius sveikatai, tiek apie nuobodulį, atrodo, apie kiekvieną galimą dalyką. Tačiau nesu girdėjusi, jog kas nors šnekėtų apie atlikusį laiką. Tą laiką, kurį anksčiau skirdavome važinėdami visur, kad ir kas tai bebūtų – darbas ar mokykla, parduotuvė ar būreliai. Taigi būtent apie tai, kur praleidžiame tą papildomą laiką, šnekėjausi su Jaunųjų žurnalistų klubo nariais.

Aš pati anksčiau praleisdavau tikrai nemažą savo dienos dalį keliaudama visur tiek automobiliu, tiek viešuoju transportu. Paprastai kiekvieną dieną keliavimui užtrukdavau vieną arba net dvi valandas, nes per dieną lankydavausi dažniausiai dviejuose būreliuose. Kadangi esu įpratusi visada būti labai užimta ir neturėti laiko, atlikusios pora laisvų valandų man buvo naujovė – niekada to neturėjau. Tad tą laiką karantino metu paskyriau buvimui lauke ir sportavimui.

Anksčiau lauke kiekvieną dieną būti laiko tikrai neturėdavau – tekdavo tik greitai praeiti skubant kažkur. Todėl dabar “įsimylėjau” ilgus pasivaiksčiojimus saulėlydžio metu. Kartais tuo laisvu laiku paskaitau. Skaitymas – mano hobis nuo pat vaikystės, ir dėl užimto tvarkaraščio tikrai teko jį pamiršti. Tad esu dėkinga, jog dabar turiu daugau laiko skirti tam, ką labai mėgstu veikti.

Visai kitaip nei aš, Vakaris papasakojo, jog net ir prieš karantiną neužtrukdavo daug laiko važinėjant bei stovint kamščiuose. “Laimei, mano mokykla yra gal 7 minutės pėsčiomis, tad viešuoju transportu niekada labai daug nesinaudodavau. Tekdavo viešuoju transportu naudotis tik važiuojant į būrelį.” Vaikinas lanko vieną būrelį – Jaunųjų žurnalistų klubą, ir kai būna užimtas, tai tik dėl mokyklos. Tačiau Vakario užimtumas labai svyruodavo: “Vieną mėnesį būdavau labai užimtas, mokykloje atsirasdavo įvairūs darbai, o kitą mėnesį turėdavau žymiai daugiau laiko ir būdavau žymiai laisvesnis.”

Kita klubo narė Aistė teigė, jog anksčiau turėdavo mažai laisvo laiko ir labiausiai tą užimtumą dabar pastebi, žiūrėdama į savo nuotraukų galeriją. “Vienu metu galėdavau būti penkiose vietose ir dabar išties keista, jog taip nebėra.” Mergina taip pat sakė, jog jai buvo išties nelengva persiorientuoti iš labai judraus, greito gyvenimo būdo į lėtą. “Buvo sunkiausia, kai visos veiklos, kurias darydavau gyvai, persikėlė į kompiuterį. Buvo labai sunku perprasti šią “sistemą”.

Taip pat kaip Aistės, kitos klubo narės Evelinos gyvenimas prieš karantiną buvo labai įtemptas, net “suplanuotas sekundės ritmu.” Mergina kiekvieną dieną lankydavo net po kelis būrelius, per pertraukas bėgdavo valgyti pas močiutę, o mokytis tekdavo autobuse, nes laikas pradingdavo neįtikėtinai greitai. Dabar Evelina, panašiai kaip ir aš, tuo atlikusiu laiko mėgsta sportuoti, išeiti į lauką, skaityti. Tad šiuo atžvilgiu mes – išties panašios.

Kita vertus, ne visi šiuo metu niekur nevažinėja. Penktokė Ieva kiekvieną dieną važiuoja į plaukimą, tad to laisvo laiko, kuris atlieka nuo stovėjimo kamščiuose, jai nebelieka. Naujos veiklos prasidėjus karantinui ji taip pat nesusirado. Pasak jos, tos veiklos užtenka ir taip. “Kai baigiasi pamokos, važiuoju į baseiną, o iš jo grįžusi darau namų darbus, kartais pasivaikščioju arba pailsiu po darbingos dienos,” pasakoja mergaitė.

Visų patirtis karantino laikotarpiu – labai skirtinga. Vieniems teko sunkiai priprasti prie kitokio gyvenimo būdo, o kitiems to daryti net nereikėjo, nes jų rutina ir dienotvarkė visai nesikeitė. Kai kurie žmonės atrado naujų pomėgių, įgyvendino dalykus, kuriuos visada norėjo, o kai kurie pasiliko prie tų pačių veiklų.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 14 m./