Aktualijos

Liepa Rimkutė

Viena moteris man yra pasakojusi apie jos atmintin įsirėžusį vaikystės prisiminimą. Ji, su mama bei sese besilankydama pas siuvėją ir eidama per jos kiemą, matydavo prie obels grandine pririštą žmogų. O mama, paklausta, kodėl gi taip žiauriai elgiamasi su jaunuoliu, atsakiusi: “Jis yra pavojingas. Jį pririša, kad neužpuldinėtų kitų.”

Pasakotoja prisimena, kad jos vaikystėje buvo visiškai normalu, kad fizinius ir psichinius sutrikimus turintys žmonės būdavo išvežami į specialiąsias mokyklas ir ten dažniausiai praleisdavo visą savo gyvenimą.

Jie visą laiką gyveno izoliuoti bei atskirti nuo visuomenės, savotiškame “burbule”.

Šiandien žmonių kaip šunų neberaišiojame. Laikai pasikeitė, ir mes imame suvokti, kad neįgalieji bei sutrikimų turintys žmonės – tokia pati visuomenės dalis. Taip, ji yra pažeidžiama. Galbūt kitiems neįprasta, tačau šią grupę lygiai taip pat svarbu įtraukti į visuomeninį gyvenimą.

Būtent dėl to vis dažniau mokyklose sutinkamas įtraukusis ugdymas – mokymo būdas, kuriame kartu mokosi bei bendrauja visi. Jei mąstysime teoriškai, įtraukusis ugdymas yra naudingas abiems pusėms – tiek sutrikimų turintiems, tiek sveikiems mokiniams.

Neįgalieji jaučiasi labiau priimti, susipažįsta su skirtingais žmonėmis ir turi galimybę susirasti naujų draugų. O paprastiems moksleiviams įtraukusis ugdymas – būdas praplėsti savo akiratį bei griauti stereotipus. Suvokti, jog būtina likti tolerantiškiems visur ir visada. Taip, iš aprašymo šis ugdymo būdas atrodo idealus, tačiau ar praktiškai jis veikia?

Šį klausimą norėčiau aptarti, pasiremdama asmenine patirtimi. Vienas mano bendraklasis tikrai turi kažkokį elgesio sutrikimą. Jei visiškai nuoširdžiai, nei aš, nei mano draugai nežino, kokį. Tačiau tam jaunuoliui labai sunku susikaupti, sunku bendrauti, jis dažnai nejaučia ribų ir elgiasi mažų mažiausiai keistai.

Taigi, kad ir kokia draugiška stengiuosi su juo būti, kad ir kaip stengiuosi nekreipti dėmesio, mane tas sutrikimas trikdo ir trukdo mokytis. Per pamokas per garsūs su tema nesusiję komentarai, netaktiškos replikos bei šiurpokas juokas be priežasties tikrai trukdo susikaupti bei susikoncentruoti.

Tad įsivaizduoju, kad panašioje situacijoje turėtų atsidurti ir tie, kurių klasėje yra net keli fizinių ir/ar psichinių sutrikimų turintys asmenys. Dažnai tokie žmonės turi visiškai kitokį mokymosi tempą, poreikius, o vertinimo sistema taip pat paprasčiausiai negali būti lygi. Taigi ar negalėtų būti taip, kad įtraukusis mokymas gali kenkti mokinių pasiekimams?

Tiesa, pakalbėjusi apie nuostabius įtraukiojo mokymo pranašumus ir pasakiusi, jog visi susibendrauja, turi galimybę išvysti pasaulį kitu kampu, keliu klausimą: ar dažnai neatsitinka taip, kad sutrikimus turintys žmonės vis tiek lieka už klasės ribų? Nors jie formaliai yra įtraukti į mokyklos bendruomenę, bet realybėje – vis dar autsaideriai? Kur yra mokinių tolerancijos riba, kurią peržengus jie pradės šalintis kitokių?

Manau, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo labai daug faktorių – nuo klasės vieningumo, nuo kitų aplinkybių, bet taip pat ir nuo paties sutrikimų turinčio asmens. Jei sutrikimai sunkiai pastebimi, o žmogus rodo iniciatyvą bendrauti, jis gali labai paprastai įsilieti į klasės bendruomenę ir tapti neatskiriama jos dalimi. Tačiau kartais gali atsitikti ir taip, kad kitiems mokiniams paprasčiau ir patogiau yra tiesiog laikytis atstumo.

Įtraukusis mokymas – ganėtinai naujas konceptas, kurio pasekmių dar nežinome, o visus pliusus ir minusus išsigryninti galėsime tik ateityje. Tad tuo pačiu metu, kol spekuliuoju ir abejoju besąlygiška šios idėjos nauda, tikrai turiu ir pasidžiaugti. Džiugu, kad pasaulis nestovi vietoje, o sparčiu tempu šuoliuoja į priekį.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 16 m./