„Prie mokyklos buvo užpulta 18 metų mergina“, „Dingo jaunuolis“... Tokios trumpos ir lakoniškos antraštės per paskutinę savaitę šmėžavo populiariausiuose internetiniuose puslapiuose. Vieniems tai tik žodžiai, kuriuos paviršutiniškai perskaito ir pamiršta, o kitiems – žinia, verčianti išsigąsti, imtis saugumo priemonių ir net neiti pėsčiomis, juo labiau vienam.

Aš priklausau antrajai paminėtų žmonių grupei. Išgirdus, kad buvo išprievartauta penkiolikmetė, net pasidarė sunku kvėpuoti. Dar prestižiniame Vilniaus rajone, gatvėje, kurioje lankausi dažnai ir kuri yra vos keletas metrų nuo mano namų! Dar labiau išsigandau tada, kai išvydau panikuojančus savo tėvus. Mama apsikabino ir beveik verkdama pasakojo naujienas. Teigė, kad dabar visur mane vežios, kad ir kur man beprireiktų. Tėtis nupirko ašarinių dujų balionėlį ir liepė visada nešiotis kišenėje. Nors tam ir prieštarauja mokyklos taisyklės. Išgyvenusi tokią virtinę jausmų, ir, tiesą sakant, labai didelį nerimą, susimąsčiau: ar tai vyksta kiekvienos merginos galvoje? Ar tik mano?

Kalbėjausi su 10-mete Jaunųjų žurnalistų klubo nare Elze. Paklausta, ar paskutiniu metu sekė naujienas ir žino apie incidentus, mergaitė atsakė, kad ne. Bet net ir išgirdusi gūžčiojo pečiais ir teigė, kad galbūt pavojinga būtų vaikščioti vienai tamsoje, tačiau jai niekada netenka to daryti. „Na, nebent parvažiuoti autobusu namo.“ Taigi šios naujienos Elzės negąsdina ir niekaip jos elgesio neįtakoja.

Ta pačia tema diskutavau ir su penkiolikmete moksleive Jana. Merginai labiausiai įstrigo jos bendraamžio Mykolo Davidonio dingimas. „Man nebaisu vaikščioti vienai, bet šiurpu pagalvoti, kur dabar yra dingęs vaikinas. Kas jam atsitiko, kur jis yra?“ - klausimus, į kuriuos jau ne pirmą parą bando atsakyti gausios policijos pajėgos, kelia Jana.

Taigi, tikriausiai reaguoju jautriau nei daugelis. Manau, kad labai keista, jog visi šie įvykiai įvyko per labai trumpą laiko tarpą – vos per porą savaičių. Prieš maždaug tiek pat laiko aš ir mano draugės pastebėjome dar vieną incidentą, padėjusį pamatus baimei.

Vokiečių gatvėje, vienoje iš populiariausių Vilniaus mieste, kažkur apie vidurdienį pamatėme gan jauną vyrą, prieinantį prie moters ir be jokios priežasties jai koja trenkiantį į pilvą. Moteris ėmė bėgti, o vyras šaukdamas keiksmažodžius ją pasivijo. Buvo aišku, kad jie – nepažįstami. Nespėjome paskambinti policijai, tačiau prisižadėjome, kad stebėsime ir akimis ieškosime užpuoliko, nes atsimename, kaip jis atrodo. Ar tai galėtų būti tas pats arba keli tie patys vyrai? Kas įtakoja tokį netikėtą smurto protrūkį Lietuvos sostinėje?

Taigi, nenuostabu, kad aš ir mano klasiokės, mokyklos, esančios pačioje Vilniaus širdyje, mokinės, dabar elgiamės žymiai atsargiau. Stengiamės niekur neiti vienos, kartais net paprašyti vaikinų palydos. Jei jau privalome eiti visiškai vienos, parašome viena kitai žinutes ir turime viena kitos lokacijas bet kuriuo paros metu.

Toks elgsenos pokytis labai liūdina. Graudu ir baisu, kad žmonės, o ypač moteriškos lyties atstovės, negali jaustis saugiai savo kasdieniame gyvenime. Gatve vaikšto ne tik miestiečiai, bet ir... baimė.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 16 m./

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-02-21 17:16

Atgal