Nuomonių barometras

Prieš pusę metų, balandžio pradžioje, atviru laišku kreipiausi į politikus, teisėsaugą ir žiniasklaidą su paprastu prašymu - stabdykime pedofiliją ir spekuliacijas šia tema. Kas pasikeitė nuo to laiko? Gero įvyko mažai. Greičiau, atvirkščiai. Naujos aukos, naujos bylos, nauji skandalai. O štai prieš porą dienų gavau vieno kolegos žurnalisto laišką. Jame atvirai kalbama jau apie naujas skandalingos istorijos skandalizavimo pasekmes - nesaugu tampa ir patiems žurnalistams.

Šį ketvirtadienį Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyrius organizuoja žurnalistų išvyką į Šalčininkų rajoną: susipažinti ir pamatyti rajono kultūrines ir kitas įžymybes, pabendrauti su rajono meru ir kitais gyventojais. Važiuosiu ir aš.

Panašu, kad laikraščiams iš tiesų artėja sunkios dienos Lietuvoje. Nuolat bendraudamas su spaudos leidėjais girdžiu nusiskundimus, jog tiražai mažėja, išlaidos didėja, reklamos kol kas irgi ne kažin kas. Gal tik savivaldos rinkimai kiek pagerins situaciją. Nors trumpam. Kaip skelbia Statistikos departamentas, Lietuvos Respublikoje nuo 2006 metų nuolat mažėjo laikraščių pavadinimų. Tiesa, iki pat 2008 metų didėjo bent jau bendras visų laikraščių tiražas. Tačiau 2009 metai smogė spaudai labai stipriai - bendras tiražas krito dešimtimis procentų.

„Kaip sekėsi?“, – pasak Europos čempionės Živilės Balčiūnaitės trenerio Romo Sausaičio, tai pats dažniausias ir kvailiausias klausimas. „Parodytas rezultatas yra geriausias atsakymas, ar ne?“, – šypteli treneris ir pabrėžia, kad Lietuvos sporto žurnalistams dažnai trūksta ne tik išmanymo apie pačią sporto šaką, bet ir pagarbos savo darbui. Užuot pateikę naudingą, objektyvią ir įdomią informaciją apie sportininkus ir jų pasiekimus, žurnalistai mieliau medžioja intymias atletų privataus gyvenimo detales, dirbtinai kuria intrigas ir skandalus.

Lietuvoje viešėjo Londono ekonomikos mokyklos žiniasklaidos tyrimų centro „Polis“ įkūrėjas, buvęs ITN ketvirtojo kanalo redaktorius, BBC filmų premijos laureatas Charlie Beckettas. Žiniasklaidos veteranas vedė seminarą apie visuomenės informavimo specifiką politinių rinkimų kontekste. Anot jo, žiniasklaida, ir iš esmės tik ji, yra pagrindinis būdas politikams ar politinėms partijoms laimėti rinkimus. Ch. Becketto nuomone, būtent dėl minėtos priežasties politikai privalo kaip įmanydami palaikyti kuo geresnius ryšius su vietiniais dienraščiais, radijo ir TV stotimis.

Kas yra „chaltūra“ būsimai šokių laidos viliotojai - parlamentarei Ingai Valinskienei ar namudinių talentų paieškos vadovui parlamentarui ir partijos vadui Arūnui Valinskui, atsakyti susilaikyčiau. Nes net jei jų simpatijos – eterio pusėje, egzistuoja ir įsipareigojimai, tarp kurių vargu ar rastume pažadus rinkėjams kurti ar vesti naujas TV laidas. O gal kultūros žmonėms televizija yra tiesiog hobis ir klubas, į kurį jie noriai eina pabendrauti ir patenkinti savojo ego, demonstruodami jį visiems ekrane? Bet, susimildami, užsitraukite užuolaidas. Nes jūs atsakingi už kai ką daugiau nei vien save.

“Cogitationis poenam nemo patitur” lietuvių kalboje reiškia, kad “niekas neturi būti baudžiamas už savo mintis”. Deja, Lietuvoje jau atėjo laikas, kai teisme galima pasitelkus advokatą (ir dar kažką) nuteisti žurnalistą net už tai, jog jo mintis kas nors galėjo klaidingai suprasti. Šių metų liepos 16 dieną Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas V.Paškevič valstybės vardu paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje. Paprastai kalbant, kolegai G.Visockui buvęs kandidatas į šalies Prezidentus Č.Jezerskas iškėlė privataus kaltinimo ieškinį dėl šmeižto per visuomenės informavimo priemonę ir viešo įžeidimo.

Šeši didieji Prancūzijos laikraščiai ruošiasi atidaryti internete bendrą „virtualų spaudos kioską“. Jis turėtų pradėti veikti jau rugsėjo mėnesį. Tradicinė spauda priversta keltis į internetą. Tai yra savotiška šiandieninė prievolė, modernumui mokama duoklė. Tačiau pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, netyla diskusijos apie tai, kokia yra naujienų internete ateitis – mokama ar nemokama? Mūsų šalyje, bent jau kol kas, praktiškai laimi pirmoji vizija: greitos naujienos (tartum greitas maistas) ir, svarbiausia, beveik nemokamai (beveik dėl to, jog vartotojas vienaip ar kitaip moka už interneto paslaugas).

Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas. Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos "Lietuvos žinios". Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas "Lietuvos ūkininkas", krikščionių demokratų "Ryto" ir socialdemokratų partijos "Socialdemokrato" laikraščiai.

Dėl skubos, informacijos pertekliaus, viešojoje erdvėje įsigalinčio vizualumo ir kompiliacijų spaudos tekstai trumpėja ir vienodėja, retai kada jie išsiskiria individualiu stiliumi, neįprasta forma ar sudėtingesne, žodingesne kalba, retai kada būna autonomiški, suvokiami be puslapio ar viso leidinio konteksto. Tekstas tampa priklausomas nuo vietos leidinyje, rubrikos, iliustracijų ir kitų grafinių papildų, nuo jo raidžių dydžio ir šrifto... Jo kalba tokia nesudėtinga, kad ja, anot Somerseto Maughamo, tegalima pasakyti tik tokius paprastus dalykus, kaip „tetos lietsargis liko sode“.

Nors dabar spaudą, radiją, televiziją vis labiau užkariauja jaunimas, didžioji dauguma žiniasklaidos brolių ir sesių yra sovietinių laikų palikuonys. Vienok žurnalistikos senjorai neliko prarastąja karta, nieko nedavusia Lietuvai ir jos žmonėms. Jie skolą atidavė paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje, kai pabudo drauge su Sąjūdžio pažadinta tauta. Po penkiasdešimties metų letargo atgimusi tikroji Lietuvos žurnalistika pradėjo tarnauti vienam tikslui – tautos ir valstybės laisvės idealams... Neliko abejingų savo profesijai ir jos pilietinei pareigai.

Perskaičiau apie Delfi portalo paleidžiamą naują projektą „DELFI pilietis“. Dar ankščiau šią idėją, atitinkančią pasaulines tendencijas, realizavo „15 minučių“ portalas su savo iniciatyva „Įkrauk žinių“. Taigi tai, apie ką su tokiu siaubu kalbėjo ir tebekalba žiniasklaidos srities specialistai, įvyko – diletantai stumia nuo pjedestalo profesionalus. Skaitytojai atrieda, atidunda – į žurnalistų teritoriją. Jie, kaip zombiai, akimirksniui užima erdvę, išstumdami iš jos iki šiol dominavusią rūšį. Jie „suvalgo“ informacinę erdvę, pertvarko ją pagal savo įsivaizdavimą. Ar atėjo laikas skambinti pavojaus varpais?

Paaiškėjo Pasaulio futbolo čempionato finalininkų pora – tai Ispanija ir Olandija. Bet net Lietuvos sporto žurnalistams liko neatsakytas klausimas: kodėl vienos futbolo komandos žaidėjų vienu metu aikštelėje yra 11? Šiuo klausimu vakar vienas kolega žurnalistas nokautavo garsiausius Lietuvos sporto žurnalistus ir komentatorius. Net ir tie, apie kuriuos sakoma, kad “jis viską žino apie futbolą”, vakar tik rankomis skėsčiojo ir murmėjo “nežinau”.

Naujienų agentūra BNS, minėdama savo veiklos dvidešimtmetį, pristato Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų. Džiugas Paršonis, tinklaraštininkas, tinklaraščio nežinau.lt autorius įsitikinęs, jog kardinaliai keisis ir visos medijos. „Kadangi kiekvienas įvykis filmuojamas šimtais ar tūkstančiais kamerų pačiais įvairiausiais rakursais, vaizdo reportažai "su išvykimu į vietą" nebetenka prasmės. Senoji televizija apskritai nebetenka prasmės, nes viskas, kas tik įmanoma, jau nufilmuota."

Perskaitęs keletą optimistinių Žurnalistų sąjungos vadovo D.Radzevičiaus minčių apie padėtį Pagėgių spaudos padangėje bei Palangoje vykusį Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos susirinkimą, norėčiau į šį tinklalapį švystelėti ir šiek tiek pesimizmo. Kad pusiausvyra būtų išlaikyta... Esu įsitikinęs, kad tiražo deklaravimas savaime nieko dar nepakeis. Štai šiandien aš skelbiu, kad jeigu kas nors atliks nepriklausomą auditą ir nustatys, kad per praėjusį dešimtmetį mano redaguojamas laikraštis „Panevėžio rytas“ kada nors buvo nurodęs neteisingą tiražą, tam nupirksiu dėžę gero konjako...