Nuomonių barometras

Šiuolaikinis žurnalistas lyg žmogus orkestras – turi mokėti groti visais instrumentais. Jam tenka ne tik rašyti ar kalbėti, bet ir fotografuoti, filmuoti. Maža to, dar tenka konkuruoti su paprastų piliečių žurnalistika. Ar nuo to nenukenčia žiniasklaidos kokybė? Šiandien neretai keliamas klausimas, ar žurnalistas apskritai reikalingas – juk informuoti visuomenę gali ir pilietis, netikėtai atsidūręs metro, kuriame ką tik nugriaudėjo sprogimas, ar asmuo, stebintis futbolo varžybas, kuriose kyla riaušės. „Atsiųsk naujieną“, „Įkrauk žinių“, „Paskelbk naujieną“ – interneto naujienų portalai marga nuo raginimų informuoti visuomenę.

Nedaug kas gilinasi į šią temą, nors ji yra ir kertinė mūsų gerovei. Pastaroji „Wiki Leaks“ istorija, J.Assango persekiojimas už paviešintas paslaptis atskleidžia, kad mūsų teisė žinoti yra „valdoma“. Taip, mes galime nemažai žinoti, tačiau ne viską. Kas kontroliuoja, kas ir kaip? Žiniasklaida Lietuvoje, žinia, taip pat kontroliuojama. Ją kontroliuoja – ir tai žino visi – savininkai. Šie paprastai piktnaudžiauja žiniasklaidos laisve kaip tinkami. Todėl, sakyčiau, mūsų žiniasklaida yra ne laisva, o pasileidusi. Nedora, paperkama, ištvirkusi.

Kitą šeštadienį, lapkričio 27 dieną, Vilniaus rotušėjė daugiau nei 300 žurnalistų iš skirtingų Lietuvos vietų ir žurnalistikos sričių diskutuos apie aktualiausius jiems klausimus ir problemas, priims sprendimus dėl Lietuvos žurnalistų sąjungos veiklos prioritetų artimiausius 4 metus. Tokio mąsto LŽS suvažiavimas vyksta tik kas 4 metus. Natūralu, kad per tiek laiko tiek situacija žiniasklaidoje, tiek apskritai gyvenime labai pasikeitė. Susikaupė nemažai problemų, atsirado naujų iššūkių.

Siekiant išsaugoti LŽS, kaip tikrų žurnalistų organizaciją, Alytaus skyrius siūlo nekeisti LŽS įstatų punktų, reglamentuojančių: „LŽS tikraisiais nariais negali būti asmenys, turintys politiko, valstybės tarnautojo ar pareigūno statusą."

Žiniasklaidos atstovai turi retą galią formuoti viešąją nuomonę ir jos vertybes, todėl žurnalistikos etika yra labai svarbi visai visuomenei, nes visuomenės informavimo priemonės yra socialiai atsakingos visai auditorijai. Tuo tarpu leidėjai labiau koncentruoti į verslo klausimus ir jų etikos normos visai kitokios.

Žurnalistų ir leidėjų veiklos yra perdėm skirtingos, kad joms būtų taikomi identiški etiniai normatyvai. Manome, kad tai yra netikslinga, o šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusi padėtis, kuomet teoriškai žurnalistai ir leidėjai yra laikomi tokia pat veikla užsiimančiais asmenimis, neatspindi praktinės realybės.

Tamsus vakaras, šlapia, vėjas ūbauja, tokiu metu geriausia sėdėti šiltai namuose su arbatos puodeliu, bet ne, blogosios jėgos nesnaudžia. Jos renkasi į vieną kavinę, ateina generalinis prokuroras. O toliau baisūs dalykai dedasi - valstybės užvaldymas. Arba bent jau prokuratūros.

Visai neseniai džiaugėmės aukštu mūsų krepšininkų pasiekimu - pasaulio čempionate iškovotais bronzos medaliais. Šis įvykis kelioms dienoms suvienijo šalies visuomenę, padėjo trumpam pamiršti tarpusavio nesutarimus ir skriaudas. Šiandien stebime dviejų Lietuvos klubų kovas Eurolygoje ir irgi tikimės gerų rezultatų. Tiesa, kiek ankščiau šiedu klubai, amžini priešininkai - Vilniaus „Lietuvos rytas" ir Kauno „Žalgiris" - pradėjo tarpusavyje kitokią, visai nesportinę kovą, kurioje jaus spėjo nukentėti... žurnalistai.

Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas uždraudė trečiadienio vakarą per TV3 televiziją rodyti prodiuserio Kristupo Krivicko kuriamą laidą „Akistata". Vakar nutariau specialiai praleisti pusvalandį žiūrėdamas laidą, kurią asmeniškai laikau esančią už žurnalistikos etikos ribų. Būtent šioje laidoje turėjo būti pasakojama apie atsistatydinimo pareiškimą Seimui pateikusią vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę ir vieną moterį, kuri jos net nepažįsta.

Šiandien iš mėnraščio „IQ" vyriausiojo redaktoriaus pareigų atleistas Vladimiras Laučius. Apie tai šiandien sužinojau iš savų šaltinių. Kiek vėliau apie tai pranešė ir lrytas.lt. Todėl galime jau viešai kalbėti ne tik apie tokio sprendimo pasekmes leidiniui, bet, visų pirma, apie priežastis, kuriuos ir nulėmė tokį akcininkų sprendimą.

Praėjusią savaitę vartydamas savaitraštį "Balsas.lt savaitė" netyčia aptikau žinutę, kad Balsas.lt vejasi didžiausius naujienų portalus Delfi.lt ir Lrytas.lt. Žinutė suintrigavo. Labai jau įdomu pasidarė, kas taip kelia portalo reitingus ir koks šiame darbe žurnalistų nuopelnas. Dar labai sudomino ir temos bei straipsniai, kurie labiausiai kelia reitingus. Kitaip tariant, sudomino topai.

Joną Staselį galima vadinti Lietuvos spaudos fotografų prezidentu. Tiesa, jam šis titulas reiškia ne privilegijas, o greičiau įsipareigojimus ir darbą. Tačiau vienas iš Lietuvos spaudos fotografų klubo įkūrėjų bei jo prezidentas, fotografijos konkursų ir festivalių organizatorius, Fotomenininkų sąjungos vadovas J. Staselis už savo iniciatyvą ne kartą kolegų priekaištų buvo plakamas. Nepaisant to, jis įsitikinęs, kad bendruomenė net ir menininkams individualistams yra būtina, ji gali padėti tobulėti.

Vilniaus skyriaus skyriaus valdyba, kurioje vienu metu buvo net 5 valstybės tarnautojai (dabar - 4, nes į tikrojo žurnalisto statusą grįžo dr. Audronė Nugaraitė), posėdyje apsvarstė kelis klausimus, susijusius su suvažiavimu.

Šiandien Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas išplatino komisijos kreipimąsi dėl žurnalistų etikos ir žurnalistų veiklos politikoje. Artėjant savivaldos rinkimams ir stebint Lietuvos žurnalistų bei politikos (ir politikų) santykių raidą, šis sprendimas tampa labai aktualus.

Lenkijos radijo stotyje „Antyradio" alkoholikams skirtą laidą vedantis lietuvių kilmės žurnalistas Kšyštofas Dovgirdas (liet. Daugirdas) save pristato gana neįprastai - jis save vadina alkoholiku. Tik tuomet prideda žodžius žurnalistas, vyras ir tėvas. Žodis alkoholikas K. Dovgirdui yra esminis. Pasak žurnalisto, jei šį faktą kada nors pamirš, tuomet pamirš, kas jis yra iš tikrųjų. O tuomet jau labai greitai nebebus nei žurnalistu, nei tėvu, inei vyru.