Nuomonių barometras

yra nuostabus dalykas. Beveik magiškas. Bet neklausykite manęs – atverkite svetainę naršyklės lange ir palikite kokiam pusvalandžiui. Galite tuo metu dirbti dienos darbus, gurkšnoti kavą, šnekučiuotis su kolegomis ar namiškiais. Tai, ką jūs akies krašteliu matysite ekrane, yra šalies pulsas – gyvas naujienų srautas. Tai yra žiniasklaidos ateitis ar bent vienas jos modelis. Visosnaujienos nuolat renka informaciją iš Lietuvos portalų bei tinklaraščių ir pateikia ją viename paprastame gyvai atsinaujinančiame lange. Vienu metu pagrindiniame lange galite matyti maždaug valandos šalies žinių pjūvį.

Pradžioje lyg ir nesinorėjo sutikti su kolega – juk Lietuvos interneto žiniasklaidos padangėje atsiradęs Delfi.lt dar tebeturi didžiausią auditoriją. Tačiau į šią rinką atėjęs lrytas.lt, bernardinai.lt, alfa.lt, balsas.lt, 15min.lt taip pat sparčiai susirinko nemažas auditorijas. Bet… Vienu didžiausių kartais dar tebevadinamas dienraštis “Respublika” ne tik labai vėlai atsirado internete, bet tam skiria tiek mažai laiko ir dėmesio, kad visai neseniai vienas kolega žurnalistas net nusistebėjo ir paklausė, “o ką, jie jau irgi yra internete?”

Birželio 15 d. Pagėgių savivaldybėje vyko precedento neturintis susirinkimas prie apskrito stalo – Pagėgiuose platinamų Tauragės ir Šilutės laikraščių “Pamarys”, “Šilokarčema” ir “Tauragės kurjeris” redakcijų atstovai kartu su Pagėgių meru Virginijumi Komskiu, Vyriausybės atstovu Tauragės apskrityje Viktoru Kovšovu, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku, LŽS Etikos komisijos pirmininko pavaduotoja Aurelija Arlauskiene bandė spręsti konfliktus tarp vietinės valdžios ir žiniasklaidos. Po susitikimo mane nudžiugino tai, jog atrodo, kad karo nebus.

Televizija BTV ir vėl “lepina” savo žiūrovus paslėpta reklama. Šį kartą jie buvo pagauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, nes laidoje „Kainos kodas“ (transliuota balandžio 11 d.) buvo rodomas reklaminio turinio siužetas apie įmonės „Samsonas“ gaminius. Jis pateiktas taip, kad žiūrovai galėjo nesuprasti, jog tai reklama, arba galėjo suklysti dėl pateiktos reklamos tikrojo tikslo. Galbūt mano išvardinti pažeidimai ir neatrodo labai grėsmingi. Galbūt jie net beveik “nekalti”. Bet juk ir kvailam turėtų būti aišku, kad už turinį atsakingi žmonės televizijose nėra visiški kvailiai.

Penktadienį Palangoje vyko Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos visuotinis ataskaitinis susirinkimas. Nors susirinkimas truko vos keletą valandų, o kelionė pirmyn ir atgal truko beveik du kartus ilgiau, tačiau pasibendravimas su miestų ir rajonų laikraščių vadovais man buvo ir naudingas, ir įdomus. Beje, iki šiol vienintelė leidėjus vienijanti Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija yra pasirašiusi su Lietuvos žurnalistų sąjunga kolektyvinę sutartį. Tokio tipo šakinė sutartis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje užregistruota taip pat vienintelė.

Pastebėjau tik vieną teigiamą ekonominio sunkmečio pasekmę – kolegos pradėjo labiau domėtis galimybe įstoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą (LŽS). Baimė dėl ateities privertė daugelį susimąstyti apie būtinybę prisijungti prie bendruomenės, kurios tikslas yra „ginti žurnalistų teises ir laisves“. Tačiau, įstoję į LŽS, dauguma kolegų nusiramina, padeda į kišenę pažymėjimą ir pamiršta apie savo narystę sąjungoje, prisimindami apie ją tik tada, kai tenka mokėti nario mokestį, ar kai prireikia realios pagalbos.

Prisipažinsiu, kad seniai niežėjo rankos parašyti apie tai, kas šiuo metu darosi Lietuvos žiniasklaidoje, o tiksliau - spaudoje. Gegužės 7 d. Prezidentūroje vykęs žiniasklaidai skirtas forumas lyg ir turėjo iš įvairių Lietuvos pakampių supilti problemų kalną, tačiau abejoju, jog viešai transliuotas forumas galėjo pasižymėti konstruktyvumu. Ir toli gražu ne viskas jame buvo išsakyta. Štai Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas L.Slušnys jau seniai bando pradurti pūlinį, kuris jam labiausiai skauda: komisijos nustatytų žurnalistų ir leidėjų etikos pažeidimo faktų neturėtų būti leidžiama skųsti teismui.

Jūs atleistas! Šiuos žiauriam nuosprendžiui prilygstančius žodžius pastaraisiais metais išgirdo keli šimtai, o gal jau tūkstančiai, mano kolegų žurnalistų. Tarp jų ir aš. Maža nepasirodė. Per dvejus metus buvau atleista tris kartus. Psichologai teigia, kad darbo netekimas prilygsta artimo žmogaus mirčiai. Ar taip jaučiausi? Turiu pasakyti, kad po trečio karto tai praeina. Gal net po antro. Kaip sakė karalius Saliamonas, viskas praeina, praeis ir tai.

„New York Times“ savo redakciniame straipsnyje, pavadintame „Rusijos žurnalistų drąsa“, rašė, jog „Rusija yra itin pavojinga šalis būti žurnalistu. Sąrašas reporterių, nužudytų dėl to, kad rašė apie organizuotą nusikalstamumą Maskvoje ar pranešinėjo apie karą Čečėnijoje – ilgas ir šiurpą keliantis“. Anksčiau laikraštis paskelbė išsamesnį savo žurnalisto Cliffordo Levy`io reportažą iš Maskvos priemiesčio apie kelis „narsius žurnalistus, brutaliai sumuštus dėl to, kad pranešinėjo apie vietinę korupciją...

Šiandien gavau laišką iš LRT Tarybos pirmininko. Jame rašoma, kad daugumos LRT Tarybos nuomone, nėra pagrindo šaukti neeeilinį LRT Tarybos posėdį ir skelbti konkursą LRT generalinio direktorius pareigoms užimti. Mažumos pasiūlymas LRT tarybai susirinkti ir priimti motyvuotą sprendimą dėl LRT įstatymo reikalavimų tarybos narių pritarimo nesulaukė.

Žurnalistas Rimas Bružas naujienų portale Delfi.lt skelbia komentarą „D. Kedžio istorija žiniasklaidoje – ar galėjo būti kitaip?“ Klausimas iš tiesų yra esminis ir jis skirtas visiems žurnalistams, redaktoriams – ar galėjome dirbti kitaip ir nušviesti šią istoriją kitaip? Bent jau nespekuliuoti ja. Atidžiai skaičiau Rimo komentarą. Visų pirma todėl, kad gerbiu jo darbą. Gerbiu jo žurnalistiką. Gerbiu jo požiūrį į mūsų profesiją. Rimas šiuo metu dirba komercinėje televizijoje, bet yra dirbęs ir LRT. Jis atvirai pasako, kas buvo padaryta ir ko galbūt nepadarėme informuodami visuomenę apie D. Kedžio istoriją.

Galbūt nepastebėjau, tačiau man pasirodė, kad niekas taip ir nesureagavo į žiniasklaidos atstovų pasiūlymus, kurie buvo pateikti po gegužės 7 dieną prezidentūroje vykusio žurnalistų bendruomenės forumo „Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė”. O pasiūlymų daug ir kai kurie jų labai įdomūs. Dar net nespėjau susidaryti apie juos galutinės nuomonės.

Gal tik man atrodo, kad racionalumą Lietuvoje įveikia gaivalas? Gerai būtų. Tuomet viso šito nerašyčiau. Bet akivaizdu, jog sutrikusios visos žiniasklaidos grandys. Žurnalistai ir jų organizacijos, leidėjai/transliuotojai ir jų organizacijos, teisės bei etikos sargai ir pažeidėjai, paramos teikėjai ir gavėjai, įstatymų leidėjai ir vykdytojai, – visi vieni kitų klausinėja: „Kodėl šitaip?“ Ir: „Ką darom?“ O atsakymų kuo toliau, tuo mažiau.

Ministras pirmininkas Andrius Kubilius gali šį bei tą pramiegoti. Nebūtinai tiesiogine prasme - ramiai ilsėdamasis naktimis, kaip drąsiai tvirtina į Lietuvos radijo mikrofoną. Jis gali pramiegoti šį tą esmingo. Politikų bei vyriausybių vadovų būna visur - taip pat Lietuvoje, ir visokių - taip pat storžievių. Tačiau nesirengiu šia proga nuosekliai nagrinėti moralės, įžeidimo aspekto. Tikiuosi, ne tik Lietuvos radijo žurnalistai, kurie daugiau nei du šalies atgimimo ir nepriklausomybės dešimtmečiai jaučiasi sąžiningai atliekantys savo pareigą visuomenei, ras, kaip parodyti savo požiūrį. Nesvarbu: kolektyviai ar asmeniškai.

Blogas Media Medis spausdina šokiruojančią žinią – naujienų portalas Alfa.lt už interviu su politikais ima pinigus. Nenoriu tuo tikėti, nes neseniai rašiau apie galimą panašią situaciją naujienų portale Delfi.lt. Tada mano abejonės buvo išsklaidytos – pinigų už interviu portalas neima. O kaip bus šį kartą? Ar Alfa.lt sugebės išsklaidyti tokias abejones? Nuoširdžiai to tikiuosi.