Nuomonių barometras

Periodiškai skelbiamas valstybės vadovų bei institucijų populiarumas pastaruoju metu smunka, įvairūs protesto piketai ir mitingai prieš priimamus sprendimus padažnėjo, liaudis savo aktyvumą prieš „ponų“ valdžią kartais išreiškia jau nepriimtinais būdais. Esminė susiklostančios padėties priežastis, žinoma, yra finansinė ir ekonominė krizė, tačiau kodėl per 20 nepriklausomybės metų aktyviai protestuojanti liaudis neišsirenka jai priimtinos, „ne ponų“ valdžios?

Čia yra tokia maža paslaptis – kol viskas dar atrodo nuosavu krauju parašyta, labai gaila amputuoti vieną ar kitą pastraipą. Tada atidedame šitą procesą porai dienų – ir pamatysite, kaip lengvai nusikapos nereikalingi marmuro gabalai (Michelangelo atsimename? „Aš tik imu marmuro luitą ir nukapoju viską, kas nereikalinga“). Dar nemačiau teksto, kuris trumpinamas nepagerėtų.

Apie žurnalistiką, laikraščių korespondentus ir redaktorius, radijo ir televizijos laidų vedėjus kiekvienas skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas turi savo nuomonę - blogą arba gerą. Tačiau jeigu nebūtų tos „purvasklaidos“, kurią taip „pakrikštijo“ kritikuojamieji, dar didesnė korupcija ir valdininkų savivalė egzistuotų Lietuvoje. Aišku, nėra žmonių be nuodėmių, taip pat ir žurnalistai klysta... Į LŽS Kauno apskrities skyrių, nešina iš Alfa.lt perspausdintą A. Račo straipsnelį „Gediminas Stanišauskas grįžo į į „žurnalistiką“, atėjo buvusi ilgametė šalies laikraščių neetatinė bendradarbė N.N., kad irgi išsakytų Gedimino klausimu savo mintis. Pateikiame Artūro Račo ir N.N. komentarus apie kolegą žurnalistą.

Kolegų JAV žurnalistų paskelbta žinia, kad CŽV Lietuvoje buvo įkūrusi kalėjimą, greitai pasklido po pasaulį. Labiausiai dėl tokios „žurnalistinės anties“ arba teisingos informacijos, jaudinasi mūsų šalies vadovai. Vieni iš jų šimtu procentų garantuoja, kad toks kalėjimas nebuvo, o kiti įtaria kažkieno „klastą“... Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė duoti interviu skandalingus, tačiau dažnai klaidingus reportažus rengiančiai kontroversiškai amerikiečių televizijos laidai, papasakojusiai apie Lietuvoje neva buvusį slaptą kalėjimą. Apie tai „Kauno dienos“ žurnalisto Stasio Gudavičiaus komentaras „Žurnalistas su skandalų šleifu“

Paprastai, kol vyksta ikiteisminis bylos tyrimas, visuomenė laikoma tarytum kokiame žinių bado dietos režime. Tuomet bet kokia nauja paskala ar nutekinta informacija suveikia kaip galingas užtaisas, aktyvuojantis informacinio vakuumo nualintą sąmonę. Visuomenė iš tų skurdžių žinių, nuojautų ir emocijų pati ima kurti naratyvą, kuris gali pradėti veikti kaip jokiais įrodymais nebesugriaunamas mitas. Tokiais atvejais labai svarbus yra laiko veiksnys – laiku visuomenės sąmonėje pasėti abejonę, nepasitikėjimą ar skeptišką nuostatą , kol mitas joje dar nėra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs arba dar nėra sukurtas.

Kažin ar daug pokomunistinėje Vidurio rytų Europoje rastume miestų, kurių piliečiai būtų taip prikaustyti prie savo laiko veidrodžių kaip Kaune. Bandau atpažinti šį reiškinį platesniame kontekste tos kontinento dalies, kuri pusamžį buvo uždaryta sovietinio komunizmo sienų. Traumuota praeitis skausmingai keičia tapatumo formas, nuolat verčia domėtis, kaip mus mato Vakarai, kaip su mumis elgiasi atstovai tų šalių, į kurias dabar bėgama ieškoti darbo. Bet pirmiausia ieškoti pripažinimo.

Žiniasklaida, suvokusi, kad ši tema visuomenėje labai populiari, pradėjo ją plėtoti taip keldamasi reitingus bei populiarumą. Tačiau dažnai populiarumas siekiamas ne pačiais gražiausiais būdais. Kartais tie būdai netgi kertasi su žurnalisto etikos kodeksu, kurio pagrindiniai principai yra nešališkumas, nepriklausomumas bei teisingumas.

Drąsiaus Kedžio istorija, kaip ir visos panašios rezonansinės istorijos, tapo rimtu išbandymu Lietuvos žiniasklaidai. Šiandien labiausiai pastebimos dvi pagrindinės klaidos, formuojančios šios istorijos pateikimo spaudoje ir televizijoje diskursą. Viena iš problemų yra ta, jog žiniasklaida labai greitai formuoja visuomenės nuomonę, o po to pati tampa tos nuomonės įkaite.

“Kiek daugiau nei 90 proc. “Kauno dienos” tiražo išplatinama Kauno apskrityje ir tai visiškai atitinka įstatyme numatytus reikalavimus gauti paramą dėl padidėjusio PVM. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, nustekenusi nacionalinius dienraščius, užsimojo uždusinti išskirtinį skaitytojų pasitikėjimą turinčią regioninę spaudą”,- tokiais faktais dienraštis pradeda straipsnį “A.Kubilius svajoja apie jo nekritikuojančią spaudą”.

Pirmadienį premjeras Andrius Kubilius susitiko su Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos ir Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos vadovais. Nors susitikime buvo kalbama ir apie „15 min“, dalyvauti jame nebuvome pakviesti, todėl noriu pareikšti savo nuomonę apie valstybės lėšų švaistymą nors čia.

Teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymas jau tapo politika. Kol kas teisėsauga tiria aplinkybes, o Seimo Pirmininkė, kiti parlamento nariai žurnalistams jau noriai teikia savo vertinimus, verdiktus.

Keistai juočiausi viešai keldamas klausimą apie žiniasklaidos priemonių vadovų teisių apsaugą. Jei jau redaktorius reikia saugoti, tai gal mes priėjome liepto galą? Panašu, kad kai kuriose redakcijose iš tiesų taip nutiko ir tik patys redaktoriai ar profsąjunga gali padėti jiems ginti savo teises.

Siūlau diskusiją šia tema perkelti į LŽS portalą. Tegul visi, net ir ne LŽS nariai, pasako savo nuomonę. Abu autoriai, pasirašę po straipsniu, turi tarpusavyje išsiaiškinti, kas ir ką ne taip pateikė ar parašė. O gal vyr. redaktorius savo mintis dar įrašė... Tokių dalykų neturi būti.

Nereikia būti didžiu analitiku, kad pamatytum, jog viešoji erdvė suprastėjo. Pakilęs frontas už garbingumą ir skaidrumą žiniasklaidoje virto sąskaitų suvedinėjimu. Vienam kuris nors kitas nepatinka – tuojau pat reikia organizuoti puolimo frontą.

Rugsėjo 22 dienos LRT Tarybos posėdyje buvo paviešinta istorija, kaip dienraščio “Lietuvos žinios” žurnalisto Mariaus Širvinsko pavardė atsidūrė prie teksto, kuris jam pačiam nepatiko, bet tame tekste buvo ir dalis jo surinktos informacijos. Tekstas buvo apie LRT direktorių Audrių Siaurusevičių ir jos pasibendravimą su kolegomis ir politikais bare.