Nuomonių barometras

Deja, informacijos laisvė mums, vartotojams, kainuoja brangiai – kvazižurnalistika klesti kaip klestėjusi, instinktų žadinimas tapo prioritetu, melo ir tiesos takoskyros nebėra, smurto „instruktažai“ spaudoje ir televizijoje skatina naują smurtą, o nuo kultūros – žodžio, elgesio ir t. t. – esame tolinami devynmylių batų žingsniu. Šiandien didelėje dalyje žiniasklaidos pasigendu ne vien taisyklingo SAKINIO, neužteršto barbarizmais ir paauglių žargonu, ne vien taisyklingai sukirčiuoto ŽODŽIO, bet ir blaivaus požiūrio, neinterpretuoto fakto, pagaliau – PADORUMO.

Žinių apie Maskvoje paliktus kompiuterius (kurie, kaip teigiama, naudojimui iš esmės netinka) taip pat neturiu. Ir, gaila, bet tikriausiai neturėsiu. O šiaip tai, žinoma, ne pats kompiuteris yra problema. Problema ta, kad Lietuvos žiniasklaidai, o ir visai visuomenei, visas šis įvykis – ne problema. Net neverta jokios diskusijos, priešingai nei Estijoje.

Disproporciją pamatysime ir kultūrinių renginių, televizijos programų pasiūloje. Žmonės, kuriems ne prie širdies žiaurumo ir lytinių iškrypimų eksponavimas, istorijos apie maniakus ir vampyrus, pigios blevyzgos, kaip auditorija mažai kam rūpi. Mat ne paslaptis, kad tos auditorijos dauguma – vyresnės kartos atstovai. Jų skonis, kultūriniai interesai, moralinės nuostatos, net politinės ir pilietinės simpatijos vis dažniau mūsų visuomenėje tampa visuotinai toleruojamų pašaipų taikiniu.

Žvarbų vakarą skubėjau į Transparency International Lietuvą būstinę. Ten manęs laukė susitikimas su Rusijoje leidžiamo laikraščio „Novaja gazeta“ tyrimų skyriaus redaktoriumi Romanu Šleinovu. Labai nekantravau, nes norėjau užduoti svečiui iš Maskvos kelis mane dominančius klausimus, labai norėjau išgirsti jo nuomonę. Situaciją Rusijoje, taip pat ir žiniasklaidos sektoriuje, stebiu jau seniai, nemažai tekdavo apie tai rašyti, tačiau žmogaus, tiesiogiai susiduriančio kiekvieną dieną su realia situacija politiniame ir viešajame šalies gyvenime, nuomonė visada yra vertingesnė negu atitolę analitiniai išvedžiojimai.

… Žiūrinėdamas visus tuos skaičius kažkaip nejučia pagalvojau, kodėl reklamos užsakovai didžiausius biudžetus vis dar skiria televizijoms. Skaičiai rodo, kad potencialūs pirkėjai yra kitur…

Kaip bulgarai, nusimetę turkų jungą, taip lietuviai – sovietinį, verkšlenti nesiliovė. Verkšlenimas Lietuvoje tapo įpročiu, mada; jį skatina žiniasklaida, visose valdžios struktūrose išlikę seni prašymų reikalautojai. Atgavome Laisvę ir Nepriklausomybę, atgavome ar atgauname nuosavybę, anksčiau uždarytas bažnyčias, laisvai keliaujame į užsienius, nebereikia mūsų vaikinams eiti į rekrūtus, nesižeminti duodant priesaiką pavergėjui, atsikratėme nuolatinės baimės būti ištremtiems ar įkalintiems. O verkšlename vis tiek.

Kuo ypatingas naujos fotoportreto stilistikos mūsų padangėje pasirodymas? Ar kas šiais karštligiškos skubos ir skaitmeninio operatyvumo laikais pasaulyje dar ryžtasi dideliems ir nuosekliems žingsniams? Fotoportretavimas šiandien savotiškai lenktyniauja su klonavimo idėja: kas svarbiau ir naudingiau – iš vienos ląstelės atkurti visą organizmą ar iš veido atvaizdo spręsti apie žmogų?

Gyveni televizijoje, arba už jos, kas dažniausiai ir pasitaiko. Toks gyvenimo stilius pas mus dažnas, ypač provincijose, mažuose miesteliuose, kur žydrasis ekranas kiekvienose namuose tapęs kino teatru, muziejumi, knyga ir viskuo, kas šiaip jau šiuolaikiniam žmogui nepamainoma. Neįsižeiskite, jeigu ir Jūs esate dėžės gerbėjas, o savo vakarų neįsivaizduojate be tokio lengvo pobūdžio laidų...

Ačiū Dievui, seimūnus ir valdininkus galima vadinti seimūnais ir valdininkais. Net akmuo nuo širdies nusirito. Pirmiausiai tai, kad žodžiuose „seimūnas“ ir „valdininkas“ nėra nieko blogo, patikino kalbininkė Irena Smetonienė, o vėliau ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija patvirtino, jog savo rašiniuose ar laidose šiuos žodžius naudojantys žurnalistai nenusižengia profesinei etikai.

Periodiškai skelbiamas valstybės vadovų bei institucijų populiarumas pastaruoju metu smunka, įvairūs protesto piketai ir mitingai prieš priimamus sprendimus padažnėjo, liaudis savo aktyvumą prieš „ponų“ valdžią kartais išreiškia jau nepriimtinais būdais. Esminė susiklostančios padėties priežastis, žinoma, yra finansinė ir ekonominė krizė, tačiau kodėl per 20 nepriklausomybės metų aktyviai protestuojanti liaudis neišsirenka jai priimtinos, „ne ponų“ valdžios?

Čia yra tokia maža paslaptis – kol viskas dar atrodo nuosavu krauju parašyta, labai gaila amputuoti vieną ar kitą pastraipą. Tada atidedame šitą procesą porai dienų – ir pamatysite, kaip lengvai nusikapos nereikalingi marmuro gabalai (Michelangelo atsimename? „Aš tik imu marmuro luitą ir nukapoju viską, kas nereikalinga“). Dar nemačiau teksto, kuris trumpinamas nepagerėtų.

Apie žurnalistiką, laikraščių korespondentus ir redaktorius, radijo ir televizijos laidų vedėjus kiekvienas skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas turi savo nuomonę - blogą arba gerą. Tačiau jeigu nebūtų tos „purvasklaidos“, kurią taip „pakrikštijo“ kritikuojamieji, dar didesnė korupcija ir valdininkų savivalė egzistuotų Lietuvoje. Aišku, nėra žmonių be nuodėmių, taip pat ir žurnalistai klysta... Į LŽS Kauno apskrities skyrių, nešina iš Alfa.lt perspausdintą A. Račo straipsnelį „Gediminas Stanišauskas grįžo į į „žurnalistiką“, atėjo buvusi ilgametė šalies laikraščių neetatinė bendradarbė N.N., kad irgi išsakytų Gedimino klausimu savo mintis. Pateikiame Artūro Račo ir N.N. komentarus apie kolegą žurnalistą.

Kolegų JAV žurnalistų paskelbta žinia, kad CŽV Lietuvoje buvo įkūrusi kalėjimą, greitai pasklido po pasaulį. Labiausiai dėl tokios „žurnalistinės anties“ arba teisingos informacijos, jaudinasi mūsų šalies vadovai. Vieni iš jų šimtu procentų garantuoja, kad toks kalėjimas nebuvo, o kiti įtaria kažkieno „klastą“... Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė duoti interviu skandalingus, tačiau dažnai klaidingus reportažus rengiančiai kontroversiškai amerikiečių televizijos laidai, papasakojusiai apie Lietuvoje neva buvusį slaptą kalėjimą. Apie tai „Kauno dienos“ žurnalisto Stasio Gudavičiaus komentaras „Žurnalistas su skandalų šleifu“

Paprastai, kol vyksta ikiteisminis bylos tyrimas, visuomenė laikoma tarytum kokiame žinių bado dietos režime. Tuomet bet kokia nauja paskala ar nutekinta informacija suveikia kaip galingas užtaisas, aktyvuojantis informacinio vakuumo nualintą sąmonę. Visuomenė iš tų skurdžių žinių, nuojautų ir emocijų pati ima kurti naratyvą, kuris gali pradėti veikti kaip jokiais įrodymais nebesugriaunamas mitas. Tokiais atvejais labai svarbus yra laiko veiksnys – laiku visuomenės sąmonėje pasėti abejonę, nepasitikėjimą ar skeptišką nuostatą , kol mitas joje dar nėra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs arba dar nėra sukurtas.

Kažin ar daug pokomunistinėje Vidurio rytų Europoje rastume miestų, kurių piliečiai būtų taip prikaustyti prie savo laiko veidrodžių kaip Kaune. Bandau atpažinti šį reiškinį platesniame kontekste tos kontinento dalies, kuri pusamžį buvo uždaryta sovietinio komunizmo sienų. Traumuota praeitis skausmingai keičia tapatumo formas, nuolat verčia domėtis, kaip mus mato Vakarai, kaip su mumis elgiasi atstovai tų šalių, į kurias dabar bėgama ieškoti darbo. Bet pirmiausia ieškoti pripažinimo.