Nuomonių barometras

Paprastai, kol vyksta ikiteisminis bylos tyrimas, visuomenė laikoma tarytum kokiame žinių bado dietos režime. Tuomet bet kokia nauja paskala ar nutekinta informacija suveikia kaip galingas užtaisas, aktyvuojantis informacinio vakuumo nualintą sąmonę. Visuomenė iš tų skurdžių žinių, nuojautų ir emocijų pati ima kurti naratyvą, kuris gali pradėti veikti kaip jokiais įrodymais nebesugriaunamas mitas. Tokiais atvejais labai svarbus yra laiko veiksnys – laiku visuomenės sąmonėje pasėti abejonę, nepasitikėjimą ar skeptišką nuostatą , kol mitas joje dar nėra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs arba dar nėra sukurtas.

Kažin ar daug pokomunistinėje Vidurio rytų Europoje rastume miestų, kurių piliečiai būtų taip prikaustyti prie savo laiko veidrodžių kaip Kaune. Bandau atpažinti šį reiškinį platesniame kontekste tos kontinento dalies, kuri pusamžį buvo uždaryta sovietinio komunizmo sienų. Traumuota praeitis skausmingai keičia tapatumo formas, nuolat verčia domėtis, kaip mus mato Vakarai, kaip su mumis elgiasi atstovai tų šalių, į kurias dabar bėgama ieškoti darbo. Bet pirmiausia ieškoti pripažinimo.

Žiniasklaida, suvokusi, kad ši tema visuomenėje labai populiari, pradėjo ją plėtoti taip keldamasi reitingus bei populiarumą. Tačiau dažnai populiarumas siekiamas ne pačiais gražiausiais būdais. Kartais tie būdai netgi kertasi su žurnalisto etikos kodeksu, kurio pagrindiniai principai yra nešališkumas, nepriklausomumas bei teisingumas.

Drąsiaus Kedžio istorija, kaip ir visos panašios rezonansinės istorijos, tapo rimtu išbandymu Lietuvos žiniasklaidai. Šiandien labiausiai pastebimos dvi pagrindinės klaidos, formuojančios šios istorijos pateikimo spaudoje ir televizijoje diskursą. Viena iš problemų yra ta, jog žiniasklaida labai greitai formuoja visuomenės nuomonę, o po to pati tampa tos nuomonės įkaite.

“Kiek daugiau nei 90 proc. “Kauno dienos” tiražo išplatinama Kauno apskrityje ir tai visiškai atitinka įstatyme numatytus reikalavimus gauti paramą dėl padidėjusio PVM. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, nustekenusi nacionalinius dienraščius, užsimojo uždusinti išskirtinį skaitytojų pasitikėjimą turinčią regioninę spaudą”,- tokiais faktais dienraštis pradeda straipsnį “A.Kubilius svajoja apie jo nekritikuojančią spaudą”.

Pirmadienį premjeras Andrius Kubilius susitiko su Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos ir Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacijos vadovais. Nors susitikime buvo kalbama ir apie „15 min“, dalyvauti jame nebuvome pakviesti, todėl noriu pareikšti savo nuomonę apie valstybės lėšų švaistymą nors čia.

Teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymas jau tapo politika. Kol kas teisėsauga tiria aplinkybes, o Seimo Pirmininkė, kiti parlamento nariai žurnalistams jau noriai teikia savo vertinimus, verdiktus.

Keistai juočiausi viešai keldamas klausimą apie žiniasklaidos priemonių vadovų teisių apsaugą. Jei jau redaktorius reikia saugoti, tai gal mes priėjome liepto galą? Panašu, kad kai kuriose redakcijose iš tiesų taip nutiko ir tik patys redaktoriai ar profsąjunga gali padėti jiems ginti savo teises.

Siūlau diskusiją šia tema perkelti į LŽS portalą. Tegul visi, net ir ne LŽS nariai, pasako savo nuomonę. Abu autoriai, pasirašę po straipsniu, turi tarpusavyje išsiaiškinti, kas ir ką ne taip pateikė ar parašė. O gal vyr. redaktorius savo mintis dar įrašė... Tokių dalykų neturi būti.

Nereikia būti didžiu analitiku, kad pamatytum, jog viešoji erdvė suprastėjo. Pakilęs frontas už garbingumą ir skaidrumą žiniasklaidoje virto sąskaitų suvedinėjimu. Vienam kuris nors kitas nepatinka – tuojau pat reikia organizuoti puolimo frontą.

Rugsėjo 22 dienos LRT Tarybos posėdyje buvo paviešinta istorija, kaip dienraščio “Lietuvos žinios” žurnalisto Mariaus Širvinsko pavardė atsidūrė prie teksto, kuris jam pačiam nepatiko, bet tame tekste buvo ir dalis jo surinktos informacijos. Tekstas buvo apie LRT direktorių Audrių Siaurusevičių ir jos pasibendravimą su kolegomis ir politikais bare.

M.Širvinsko replika dėl nesusipratimo Kadangi A.Račas tiek dėmesio skyrė vienai pavardei, skubu patikslinti kai kuriuos faktus. Sykiu pateiksiu kelias nuomones.

Akivaizdu, kad nepasant Lietuvos demokratijos lygmens, valdžios žmonės (nesvarbu, pozicija ar opozicija) visuomet norės dalyvauti reguliuojant žiniasklaidos veiklą. Tą dar kartą patvirtino Seimo narė Ona Valiukevičiūtė registruodama naują Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo pataisą.

Šiandien LRT Taryboje priėmėme svarbų sprendimą – LRT administracija privalo įspėti žurnalistę Aistę Stonytę dėl etikos pažeidimo reklamuojant vieno gamintojo dantų pastą.

Vakar žiūrėdamas televizijos programas nespėjau pabėgti nuo vieno reklamos intarpo. Pamačiau vienos garsios dantų pastos gamintojos reklamą ir tą pastą reklamuojančią… žurnalistę Aistę Stonytę. Galvojau, gal suklydau. Bet ne – dar kartą parodytoje reklamoje įsitikinau – LRT dirbanti žurnalistė nusižengdama profesinei etikai reklamuoja dantų pastą.