Nuomonių barometras

Svarbu ne sensacija kito žmogaus gyvybės ar garbės kaina (toks žurnalistas-nusikaltėlis), bet ieškojimai, kaip padėt išspręst problemas. Tai dienos reporterio duona. Tikras žurnalistas neturi skaitytoją murkdyti atmatose (kaip dabar pasitaiko), bet vest jį, būti sudėtingų kalnų perėjų vedlys, skatinti mąstyti, ieškoti, tobulėti. O dabar dažno spaudos, radijo ir televizijos žurnalisto pomėgis – žiūrėti pro rakto skylutę ar kilnot kitų apatinius baltinius. Tai jau iškreiptas žurnalisto pašaukimo supratimas. Gėda skaityt tokias medžiagas, tarsi turgaus bobų plepalus...

Amžiną atilsį pirmasis mokytojas kaimo pradinėje pusbalsiu vienam kitam į ausį pašnibždėdavo: elkitės taip, kaip tėvai elgiasi. Jeigu jie eina į bažnyčią, ir jūs eikit. O po to visi traukdavom dainas apie spaliukus - Lenino anūkus. Galiausiai seneliai, tėvai, mudu su broliu krapštėm iš taupyklių savo santaupas ir pirkom Trispalvę. Kaip šiandien pamenu - saulė labai ryškiai švietė ir vėjas labai stipriai į audeklą įsivėlė. Tėvas, palypėjęs kopėčiom iki vėliavos laikiklio, vos galėjo ją nulaikyti. O tas nenusakomas naujumo kvapas ir kažkoks ypatingas vėliavos gurgždėjimas vėjyje dar šiandien galvoj ūžia...

Praėjusių metų pabaigoje iš Ispanijos aikštės Romoje pasaulį pasiekė popiežiaus Benedikto XVI žodžiai apie žiniasklaidos nuodijamąjį poveikį: "Kasdien laikraščiai, televizija ir radijas skelbia, kartoja ir sutirština blogas naujienas, tad priprantame prie didžiausių baisybių, esame jų pripildomi ir tam tikra prasme apnuodijami jomis, nes neigiamas poveikis niekada iki galo nepanaikinamas, o kasdien kaupiasi. Jis slegia širdį ir juodina mintis... Mieste gyvena ar bando išgyventi nematomi žmonės, kurie retsykiais pakliūva į laikraščių antraštes ar televizijos žinias ir yra išsunkiami iki paskutinio lašo, kol tik naudinga apie juos rašyti ir juos rodyti..."

Pirmąjį maketą klijavau, matavau suplūkusi, turėdama menką supratimą, kas ir kaip. Tačiau mane nuramino kolegos, sakydami, jog visam paradui, maketuojant laikraštį, diriguoja spaustuvės „metrampažai“ (laužytojai). Ateisi su klišėmis ir rankraščiais, nepamiršk buteliuką atsinešti: juk pirmas numeris, ir jie sukaišios visus galus, laiku ir greit tas laikraštukas bus „iškeptas“. 1967–ųjų liepos 14 diena visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Po visus cechus, po kabinetus pasklido „tikras“, spaustuvėje išspausdintas laikraštis „Banga“...

Ką ir bepridursi – sunkmetis. Tačiau mano nuomone, tai ne tik neišspręs senokai brendusių bendrovės ir dienraščio problemų, bet jas toliau gilins. Mažiau kūrybinių žmonių, mažesni stlyginimai – tai dar prastesnė kokybė. O tai reiškia tik viena – skaitytojų dar mažės. Nesinori būti liūdnu pranašu, bet panašu, jog buvusiems dienraščių lyderiams artėja dar sunkesni laikai.

Visų pirma verta priminti, kad ši laida save pristato taip, kad apie etiką joje iš pirncipo sunku kalbėti: “Provokuojanti. Gaudanti. Neslepianti. Paviešinanti… Tai – skandalingoji „Super L.T.“! Laida, sukūrusi kitų panašaus žanro laidų stilių ir kanonus, grįžta su naujais skandalingais, negirdėtais ir nematytais reportažais apie Lietuvoje įsižiebusias, užgesusias ar puolusias žvaigždes ir žvaigždūnus.”

Deja, informacijos laisvė mums, vartotojams, kainuoja brangiai – kvazižurnalistika klesti kaip klestėjusi, instinktų žadinimas tapo prioritetu, melo ir tiesos takoskyros nebėra, smurto „instruktažai“ spaudoje ir televizijoje skatina naują smurtą, o nuo kultūros – žodžio, elgesio ir t. t. – esame tolinami devynmylių batų žingsniu. Šiandien didelėje dalyje žiniasklaidos pasigendu ne vien taisyklingo SAKINIO, neužteršto barbarizmais ir paauglių žargonu, ne vien taisyklingai sukirčiuoto ŽODŽIO, bet ir blaivaus požiūrio, neinterpretuoto fakto, pagaliau – PADORUMO.

Žinių apie Maskvoje paliktus kompiuterius (kurie, kaip teigiama, naudojimui iš esmės netinka) taip pat neturiu. Ir, gaila, bet tikriausiai neturėsiu. O šiaip tai, žinoma, ne pats kompiuteris yra problema. Problema ta, kad Lietuvos žiniasklaidai, o ir visai visuomenei, visas šis įvykis – ne problema. Net neverta jokios diskusijos, priešingai nei Estijoje.

Disproporciją pamatysime ir kultūrinių renginių, televizijos programų pasiūloje. Žmonės, kuriems ne prie širdies žiaurumo ir lytinių iškrypimų eksponavimas, istorijos apie maniakus ir vampyrus, pigios blevyzgos, kaip auditorija mažai kam rūpi. Mat ne paslaptis, kad tos auditorijos dauguma – vyresnės kartos atstovai. Jų skonis, kultūriniai interesai, moralinės nuostatos, net politinės ir pilietinės simpatijos vis dažniau mūsų visuomenėje tampa visuotinai toleruojamų pašaipų taikiniu.

Žvarbų vakarą skubėjau į Transparency International Lietuvą būstinę. Ten manęs laukė susitikimas su Rusijoje leidžiamo laikraščio „Novaja gazeta“ tyrimų skyriaus redaktoriumi Romanu Šleinovu. Labai nekantravau, nes norėjau užduoti svečiui iš Maskvos kelis mane dominančius klausimus, labai norėjau išgirsti jo nuomonę. Situaciją Rusijoje, taip pat ir žiniasklaidos sektoriuje, stebiu jau seniai, nemažai tekdavo apie tai rašyti, tačiau žmogaus, tiesiogiai susiduriančio kiekvieną dieną su realia situacija politiniame ir viešajame šalies gyvenime, nuomonė visada yra vertingesnė negu atitolę analitiniai išvedžiojimai.

… Žiūrinėdamas visus tuos skaičius kažkaip nejučia pagalvojau, kodėl reklamos užsakovai didžiausius biudžetus vis dar skiria televizijoms. Skaičiai rodo, kad potencialūs pirkėjai yra kitur…

Kaip bulgarai, nusimetę turkų jungą, taip lietuviai – sovietinį, verkšlenti nesiliovė. Verkšlenimas Lietuvoje tapo įpročiu, mada; jį skatina žiniasklaida, visose valdžios struktūrose išlikę seni prašymų reikalautojai. Atgavome Laisvę ir Nepriklausomybę, atgavome ar atgauname nuosavybę, anksčiau uždarytas bažnyčias, laisvai keliaujame į užsienius, nebereikia mūsų vaikinams eiti į rekrūtus, nesižeminti duodant priesaiką pavergėjui, atsikratėme nuolatinės baimės būti ištremtiems ar įkalintiems. O verkšlename vis tiek.

Kuo ypatingas naujos fotoportreto stilistikos mūsų padangėje pasirodymas? Ar kas šiais karštligiškos skubos ir skaitmeninio operatyvumo laikais pasaulyje dar ryžtasi dideliems ir nuosekliems žingsniams? Fotoportretavimas šiandien savotiškai lenktyniauja su klonavimo idėja: kas svarbiau ir naudingiau – iš vienos ląstelės atkurti visą organizmą ar iš veido atvaizdo spręsti apie žmogų?

Gyveni televizijoje, arba už jos, kas dažniausiai ir pasitaiko. Toks gyvenimo stilius pas mus dažnas, ypač provincijose, mažuose miesteliuose, kur žydrasis ekranas kiekvienose namuose tapęs kino teatru, muziejumi, knyga ir viskuo, kas šiaip jau šiuolaikiniam žmogui nepamainoma. Neįsižeiskite, jeigu ir Jūs esate dėžės gerbėjas, o savo vakarų neįsivaizduojate be tokio lengvo pobūdžio laidų...

Ačiū Dievui, seimūnus ir valdininkus galima vadinti seimūnais ir valdininkais. Net akmuo nuo širdies nusirito. Pirmiausiai tai, kad žodžiuose „seimūnas“ ir „valdininkas“ nėra nieko blogo, patikino kalbininkė Irena Smetonienė, o vėliau ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija patvirtino, jog savo rašiniuose ar laidose šiuos žodžius naudojantys žurnalistai nenusižengia profesinei etikai.