Nuomonių barometras

Šiandien Garliavoje buvo įvykdytas vienas teismo sprendimas - vienas mažametis vaikas buvo grąžintas savo motinai iš laikinosios globėjos. Teisine prasme viskas paprasta ir aišku. Net normalu, kad sprendimas būtų įvykdytas. Tačiau nuo pat ryto šis sprendimo vykdymas yra „nenormalus". Bent jau viešojoje erdvėje.

Laikraščių tiražai krenta, didelis PVM žlugdo verslą, mokesčiai nepakeliami, reklamos mažėja, žmonės mažiau skaito, internetas ir televizija ima dominuoti ir t.t. Tai vienos banaliausių priežasčių, kuriomis dažnai aiškinamas sunkus laikraščių gyvenimas Lietuvoje. O 180 tūkstančių (!) tiražą turinčio savaitraščio "Savaitė"vienas redaktorių Arūnas Marcinkevčius su tuo nesutinka - jo nuomone, tiražus augina įvairi ir įdomi žurnalistika, o smukdo spaudą - paviršutiniškumas ir negatyvas.

Šiandien nuo 16 val. su NVO ir jaunimo atstovais bendrausime (be)patyčių tema. Manęs paprašė moderuoti tokią diskusiją. Tikrai kalbėsime ne tik apie patyčias buityje ar kokioje kitoje sąlyginai uždaroje socialinėje aplinkoje, bet ir apie viešąją erdvę bei ten įsigalėjančią patyčių „kultūrą".

Kalbant apie žiniasklaidą, ilgus metus galiojo nerašytas dėsnis: viešojoje erdvėje - tik gerai arba nieko. Ilgainiui, didėjant žiniasklaidos įvairovei, atsirandant naujų technologijų ir stiprėjant konkurencijai, tylos siena tapo praardyta.

Tyliai ir beveik ramiai Seimo Valdyba pritarė Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininko Arūno Valinsko (darbo grupės vadovo) informacijai apie darbo grupės Lietuvos radijo ir televizijos komisijos veiklą reglamentuojantiems teisės aktams peržiūrėti atliktą darbą. Žmonių kalba tai reiškia, kad bus imamasi „sutvarkyti" Lietuvos radijo ir televizijos komisijos veiklą. Ką tai reiškia?

„Bernardinuose" paskelbtas Gintaro Aleknonio komentaras „Galu galą, mazgu mazgą" buvo paruoštas Lietuvos radijui, kurio vadovybė tekstą išcenzūravo. Cenzūruotą tekstą galite skaityti LRT portale. Išcenzūruota trečia nuo apačios pastraipa, kurioje autorius rašo apie Lietuvos žiniasklaidos ir verslo santykius.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas. Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų - sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį - tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Šiandien gavau iš kolegų nuorodą apie viešoje erdvėje Rokiškyje užvirusią diskusiją apie valstybės tarnautojų mokymus, tam leidžiamus pinigus ir... žurnalistų kompetenciją bei jų mokslus. Būčiau gal ir nereagavęs, jei nebūtų tekę skaityti vieno bulvarinio leidinio teksto apie valstybės tarnautojų mokymus „Už valdiškus pinigus išrinktieji ne tik tobulinami, bet ir vėžinami bei migdomi". Panašių tekstų yra buvę ir daugiau.

Dažnai pamąstau, kad sėdusi prie kompiuterio ką nors parašyti, pataikau ne į savo roges. Knygos, spektakliai, dailės parodos ir jų autoriai, architektūros ir kultūrinio paveldo objektai buvo mano kultūrinės žurnalistikos teritorija. Per visą kūrybinį gyvenimą pro mano akis kultūros apraiškų praėjo tiek daug, kad neišvengiamai širdyje ir kūrybinėje biografijoje paliko savo pėdsakus - vieni ryškius, kiti blyškesnius.

Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje. Kartais, o nelaisvose šalyse - dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga.

Vakar su dideliu „malonumu" skaičiau vieną lrytas.lt straipsnį, kuriame buvo aiškiai iškeltas pasiūlymas/problema - „Naujosios Kauno arenos grindinys - radinys sporto chuliganams".

Visai (ne)tyčia gavau laišką apie vieną mano kolegą ir jo bandymą suderinti politiko veiklą su žurnalistika. Apie tai daug esu rašęs, pasisakė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos sargai. Neetiška ir netinkama taip daryti.

Prieš savaitę buvau susitikęs su keliautoju ir kolega Pauliumi Normantu. Ėmiau interviu forumui ateitieslrt.lt. Pakalbėjome apie kultūrą, keliones, Lietuvą ir Pasaulį. Dar kalbėjome apie žiniasklaidą, ypač apie visuomeninį transliuotoją. Dar ir apie žiniasklaidos degradaciją. Bet kolega palinkėjo ir pozityvių dalykų.

Šiandien teko lankytis ligoninėje. Vos per pusę valandos Santariškių ligoninėje priėmimo skyriuje apsilankė bent keletas žmonių, kurie prie langelio kreipėsi informacijos ne valstybine lietuvių kalba. Rusiškai ir rusiškai/lenkiškai. Panašu, kad visi jie buvo nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Greičiausiai, net mūsų šalies piliečiai. Kai kuriuos atsakymus lietuvių kalba jie puikiai suprato, tačiau vis tiek toliau kalbėjo ne valstybine kalba. Kodėl?

„Kauno miesto tarybos narį Tautvydą Barštį pasivijo praeities šešėliai" ,- rašo žurnalistikos veteranas, dabartinis „Kauno dienos" žurnalistas Arūnas Dambrauskas. Įtraukia? Kvepia intriga? O dar juk minimas žymus verslininkas... Viską idealiai karūnuoja antraštė „Žiegždrių medikės: T.Barštys buvo mūsų pacientas".