Kitu kampu

Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga Kultūros ministerijoje buvo pagerbti Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų konkurso nugalėtojai. Konkursas buvo rengiamas jau šeštus metus. Jo tikslas - skatinti verslininkus, steigiančius naujas įmones, rinktis gražius, taisyklingus ir prasmingus lietuviškus pavadinimus, atspindinčius bendrovių veiklą. Iš daugiau kaip 13 tūkstančių juridinių asmenų pavadinimų, įregistruotų 2013 metais, atrinkta 13.

Lietuvos kultūrai ir istorijai nusipelniusių asmenybių atminimo įprasminimo komisija, įvertinusi gautas 16 paraiškų, nusprendė dalinį finansavimą skirti 8 projektams.

Lietuvos kino centras (LKC) skyrė valstybinį finansavimą vaidybinių filmų gamybai. 4 750 000 litų paskirstyta 7 projektams: 6 ilgametražių ir 1 trumpametražio vaidybinio filmo gamybos darbams.

Poetas, vertėjas, aštuoniolikos poezijos knygų autorius Vladas BRAZIŪNAS pernai tapo Pasvalio krašto Garbės piliečiu, šiemet pagerbtas Bernardo Brazdžionio ir Nacionaline kultūros ir meno premijomis. Pastaroji, prestižiškiausia kultūros ir meno premija, kūrėjui skirta „už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką“. Žurnalistė daiva Červokienė su poetu Vladu Braziūnu kalbėjosi apie kūrybos ištakas ir vingius bei gyvenimo prasmę.

Buvo įdomu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose dalyvauti specialioje spaudos konferencijoje. Joje pristatyti jauniausio mūsų krašto muziejaus penkerių metų veiklos rezultatai bei artimiausi planai. "Džiugu pranešti, kad parodytas suinteresuotumas mūsų archeologijos radiniais, kuriuos eksponuoti pas save pageidauja garsiausias Prancūzijos Luvro muziejus Paryžiuje", - per spaudos konferenciją sakė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų muziejaus direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Vydas Dolinskas.

Kai tenka galvoti apie žmones, atlikusius unikalius darbus, kuriais garsėja Lietuva, tarp jų atmintin ateina ir Gunaras Kakaras. Šis mokslininkas savimi apjungia dvi gana skirtingas veiklos sritis - astronomiją ir muziejininkystę. Jis su bendraminčiais įkūrė Lietuvos etnokosmologijos muziejų, kuris yra pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio muziejus pasaulyje.

Legendinė Nelė PALTINIENĖ, kuri įrašyta į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai dainuojanti šalies pilietė, dainuoja nuo 1951-ųjų, o į sceną lipa jau 63-čius metus. Energinga, scenoje vis besišypsanti moteris prisipažino, kad žiūrėdama į dabartinius estrados dainininkus kartais pamini, kad šie dar nebuvo gimę, kai ji jau dainavo. Nelė sako, kad didžiausia laimė jai – koncertuoti pilnoje salėje, jog žmonių širdžių šiluma, kurią jaučia dainuodama, ne mažiau svarbi nei Antano Šabaniausko premija ar Lietuvos Prezidento apdovanojimas už ilgametę koncertinę veiklą. Beje, jau daugiau kaip 30 metų legendinė estrados dainininkė kiekvieną savo koncertą pradeda giesme Švč. Mergelei Marijai, dėkodama už jos pagalbą kasdien ir sunkiais gyvenimo metais.

Retai taip būna, kad vienu judesiu pavyktų nutraukti net kelis „gėdą dengiančius“ figos lapelius. Ypač jei tas įvyksta netyčia. Net ponui Bynui – žmogui, kuriam viskas nesiseka – tai būtų pernelyg sudėtinga užduotis. Bet Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) veiksmai prieš BNS žurnalistus pasiektu rezultatu perspjovė Byno nesėkmes. Trys figos lapeliai, kuriuos, vaizdžiai tariant, dabar rankose turėtų laikyti STT agentai, atidengė įsisenėjusias Lietuvos bėdas.

Dviejų rajonų savivaldybės – Molėtų ir Zarasų – pasirinktos projektui „Žvejybos rojus“ įgyvendinti. Apie tai per šiandien, spalio 29 d., vykusią spaudos konferenciją paskelbė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Pasak ministro, gamtos niokotojus aplinkosaugininkai vis labiau drausmina ekonominėmis priemonėmis, o norintiesiems gamtoje atsigauti ir pailsėti siekia sukurti reikiamą infrastruktūrą.

Saulėtą šio vėsaus rudens dieną iš Vilniaus naujamiesčio pajudėjo modernus autobusas. Jo keleiviai – įvairių visuomeninių organizacijų atstovai, žurnalistai – susiruošė į gražią kelionę. Keliauninkams buvo pasiūlyta susipažinti, kaip įgyvendinama Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities bendradarbiavimo per sieną programa pagal 2007–2013 m. Europos Sąjungos kaimynystės ir partnerystės planą. Šio turo iniciatorius – Jungtinio techninio sekretoriato padalinys Vilniuje. Jo vadovas Giedrius Surplys ir ekspertas Vaidas Jokubaitis taip sustygavo kelionės programą, kad nuobodžiauti nebuvo kada.

Naujas lietuviškas vaidybinis filmas sukurtas pagal tikrą 12-metės mergaitės iš Pabaltijo istoriją. Pabėgusi iš tremtiniais perpildyto krovininio traukinio, vežusio ją ir jos šeimą į Sibirą, ji įveikė 6.000 km ilgą ir pilną pavojų bei nuotykių kelią namo - į Lietuvą.

Jau ne pirmi metai Vilniaus autobusų stotis - sostinės pavyzdžio kitoms stotims stotis, ne tik akis bado, bet ir kojas luošina. Kalbama apie žvyruotą ir liūčių išplautą žemės lopinėlį, lydintį atvykusįjį arba išvykstantį, į/iš autobusų stoties geležinkelio (miesto) link. Gal tas, niekieno neprižiūrimas, žemės gabaliukas registruotas tik Aukštybėse? O gal jis niekieno? Betgi žemė Sostinėje brangi, tai, vadinasi, niekieno lyg ir negalėtų būt! Lopinėlį oranžinukams (dviračiams) kaip mat sutvarkė - jis pelningas, o takas nuo autobusų stoties geležinkelio link - nemokamas.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas savo knygoje „Karalaitis šventasis Kazimieras“ rašo: „Medininkai – tai bažnytkaimis, keturios mylios atstu nuo Vilniaus Ašmenos plentu. Jam pradžią padarė pilis ir Jogailos ar Vytauto pastatyta bažnyčia 1391 m. Kalnelyje stūksojo keturkampis 249 x 195 uolekčių plotas, apmūrytas akmens ir plytų stora siena su kampiniu bokštu, kuris turėjo tris aukštus; juose buvo po du nemažus kambarius. Tarp sienų [kieme] buvo daug medinių pastatų. Tiksliai nežinoma, kada kuris Lietuvos kunigaikštis pilį pastatė.

Noriu pasakyti porą žodžių kolegoms žurnalistams, Kurie mėgsta žvejoti. Visą mėnesį – nuo rugsėjo 16-osios iki spalio 15 d. – pagrindiniuose lašišų ir šlakių migracijos keliuose ir nerštavietėse bus leidžiama žvejoti tik įsigijus žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai. Turintieji teisę žvejoti nemokamai žuvis galės gaudyti tik tais įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriosioms ir lašišinėms žuvims, o jeigu atsitiktinai užkibs lašiša ar šlakis, privalės nedelsdami šią žuvį paleisti.

Aptarti lietuvių dailės situaciją prieškario metais (1920 – 1940) paskatino žiniasklaidoje, pokalbiuose pasitaikantys ginčytini šio laikotarpio dailininkų realistinės kūrybos vertinimai, perdėtas dėmesys ir liaupsės modernistinei kūrybai. Kas iš tikrųjų tuo metu dėjosi Lietuvoje? Kaip atrodo socialiai užsiangažavusių to laikmečio dailininkų kūryba politiniame, kultūriniame kontekste? Apie tai ir noriu pasidalyti kai kuriomis mintimis.