Kitu kampu

Tai sakau, nes nuo šio sekmadienio teks keltis viena valanda anksčiau. Nes šį savaitgalį įvedamas vasaros laikas - kovo 26-ąją 3 valandą nakties laikrodžių rodykles reikės pasukti viena valanda pirmyn. Man asmeniškai šis laiko “stumdymas” ir dienos “tampymas” pirmyn – atgal atrodo beprasmiškai.

Bandau suprasti, va, stebint telereportažą iš 2017 metų sausio 13-osios iškilmių Vilniuje ir ranka savaime išsitiesė į 2008 metais išleistą „Eglės“ leidykloje Jono Ainio knygą „Sudegintos dainos“. Paslapties nėra. Užnugario viršelyje Jonas Gediminas Siaurukas 2008-12-15 Palangoje savo ranka užrašė prisipažinimą: „Ar išsipildė mano ir mūsų kartos žmonių lūkesčiai? Visa tai stengiausi sudėti į savo „Sudegintas dainas“. Pasirinkau J.Ainio slapyvardį, nes ne tik savo, bet ir tėvų bei protėvių mintis norėjau išreikšti. Atsiprašau, jei neteisingai atspindėjau jų jausmus“. Šioje vietoje ataidi ir šiandien šypsenos nepametančio Stasio Povilaičio klausiantys širdažodžiai: „Kam sudeginai tu, tu, tu mano dainą neramią?“...

Karaliaučiaus krašto poetas Sem Simkinas priėjęs stipriai paspaudė man ranką ir padovanojo dailiais viršeliais padabintą, Karaliaučiuje leidyklos „Kladezj“ išleistą ir jo iš vokiečių į rusų kalbą išverstą Liudviko Rėzos knygą „Prutena oder Preussische Volkslieder“. Keistoka, bet L. Rėzos "Prutena” iki šiol neišversta į lietuvių kalbą. Argi vertėjų nėra?

Kolega Juozas Šalkauskas mums atsiuntė 100 metų senumo Lietuvos karininko garbės kodeksą. O koks dabar būtų Lietuvos žurnalisto garbės kodeksas? Kas parašys?

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, žurnalistas ir žurnalo "Pozicija" redaktorius Vytautas Budnikas raštu pateikė keletą siūlymų, kurie gali įtakoti stabdant masinę emigraciją. Jo nuomone, suvokti masinės emigracijos tragediją ir šią problemą aktualizuoti pirmiausia privalo mūsų valdžia. Nepakanka apie nevaldomą emigraciją viešai kalbėti radijo ar televizijos laidose. Ilgalaikėje šalies vystymo strategijoje „Lietuva 2030“ masinė gyventojų emigracija net neminima – ji kaip problema svarbiausiuose valstybės dokumentuose neegzistuoja, o ateities vizijoje tarp prioritetų apie ją net neužsimenama.

Vitalius Zaikauskas‎Žurnalistų namai Sekti · 13 val. · Pasirodo žiauriai klydau, manydamas, kad kuriant laidas - daugiausia darbo įdeda ir daugiausiai nusipelno žurnalistai. Bet kur tau - pagal šrifto dydį titruose, didžiausios pagarbos ir padėkos nusipelno, ir daugiausiai prie laidos triūsia nusiplūkę drabuželių parinkėjai. Ką ten žurnalistai, palyginus... Kitose laidose, kitose televizijose - svarbiausi būna rėmėjai, kuriuos parodo bet visą ekraną ir vos per sekundės dalį pralekia žurnalistų pavardės.

Jau nusibodo skaityt apie tautos priešą ir neva rusų agentą Letuvoje Ramūną Karbauskį, vadovaujantį Lietuvos Seimo kultūros komitetui ir asmeniškai visai partijai. Atsidarau šįryt lrytas.lt puslapį ir skaitau „Naujas Ramūno Karbauskio visureigis – tarp „nešvariausių“ Lietuvoje“.

Dirbdamas fotografu aš sovietmečiu vasaromis „užfotkinau“ tiek, kad lengvai išsipirkome kooperatinį butą. O dabar... Vienetai fotografuojasi. Biznis baigtas. Ganau debesis, saulėlydžio žavesingą energiją, fotografuoju savo „jogiškam“ malonumui šokančius Birutės parko medžius, rūką, akmenis. O vasarotojai patys palangiškiai, va, „čiki-briki, pyst-plest“ nusifotografuoja savo elektroniniais aparatukais atsiminimui viską, kas jiems patinka – ir debesų, vaivorykščių kelius, gulbes ir savo vaikus, ir šerkšnų nėriniais apmegztus medžius...

Ėjom su Vincu Vyrukaičiu Laisvės prospektu Vilniuje nuo Šeškinės iki Spaudos rūmų ir kalbėjomės apie 1991 metų balandį. Anų dienų Sąjūdžio žmogus, parlamento gynėjas, sekė man kone detektyvines laisvės kovų istorijas.

Mes, lietuviai, nuo amžių nesame „pyragiško“ charakterio bendrija – „per amžių amžius!“ Žinoma, tobulos „smaguomenės“ niekur nerasi, bet lietuvių, būkim atviri, daug kur šalinasi, nes grubumu, nemandagumu, net agresyviu chamizmu išsiskiriame iš daugelio kitų tautų.

Štai ir atėjo jie – trys išminčiai: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras į mūsų šalį. Skelbti apie Kristaus užgimimą. O kartu su jais mūsuosna pagaliau atėjo ir tikroji žiema – su sniegu, pūgomis, šalčiu. Viskas, kaip ir turi būti. Tokia žiema, kokią mes matėme savo vaikystėje prieš Naujuosius Metus. Nes pastaruoju metu mes Vilniuje tokią žiemą regėdavome tik “Vilniaus energijos” sąskaitose už šildymą.

Sekantį rytą po to, kai buvo įžiebta įspūdinga Palangos miesto centrinė eglutė, t.y., 2016-ųjų gruodžio 4-ąją pro ją einant su žmona išgirdome tokį linkėjimą: „Nepavargsite, pamiršę kartoti: „Aš pa-var-gau“. Tai sielos jėga“.

„Aviacijos pasaulio“ redaktorė Vilma Jankienė jau antrus metų organizuoja dailininkų darbų pristatymus, kuriuos vadina meno degustacijomis. Pasak Vilmos, būtent ši veikla padėjo jai atrasti gyvenimo džiaugsmą, o kai žurnalo leidyba atrodė įstrigusi, padėjo rasti naujų sprendimų ir jėgų dirbti iš peties.

Vokietijoje, Baltijos akademijoje (Academia Baltica) įvyko įdomus seminaras. Jame dalyvavo istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai, rašytojai, žmonės, kurių giminės šaknys Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje.

O senieji seimūnai, išeidami padalino kai kam dovanėlių – sau gerų išeitinių pašalpų, o mums grąžino dalį atimtų pensijų ir atlyginimų... Man net padidino pensiją! Vieną dieną gavau ilgiausią džiaugsmingą pranešimą iš Sodros, kad man nuo šių metų lapkričio mėnesio pensija padidinta – visais 5 centais! Vien jų pranešimas daugiau kainavo, nei tas “padidinimas”.