Kitu kampu

Apie kokią „partizanų kalvelę“ Lukiškių aikštėje galima kalbėti, kai prie tos pagal „laimėjusį“ projektą planuojamos kalvos tik prišlieta keista tvora? Juk čia visiškai nieko partizaniška nebus: nei jokių partizanų pavardžių, nei bent žodžiu užsiminta apie miško brolių kovas ir likimus. Nieko. Trumpai sakant, šio projekto reikia atsisakyti. Nes tai ne joks memorialas. Geriausiu atveju – primityvi „instaliacija“ be jokio turinio. Tiesiog visai neblogai sutvarkytos aikštės tyčinis sudarkymas, rafinuotas vandalizmas. Kita vertus, taip pat neaišku, ar kas nors iš mūsiškių skulptorių įstengtų deramai pavaizduoti Vytį. Juk, kaip galima spręsti iš įvairių pavyzdžių, niekam nepavyksta sukurti gerą žirgo skulptūrą. O ant kokio kuino užsodinti kilnų raitelį būtų tiesiog donkichotiškas triukas.

Geltonas autobusiukas sustojo Smetonos g. Vilniuje, prie namo, pažymėto 6-uoju numeriu. Čia beveik prieš du dešimtmečius įkurta (2000 m. kovo 7 d.) sėkmingai veikia radijo stotis ,,Žinių radijas”. Į šią radijo stotį pagal anksčiau numatytą programą, siekdami įtvirtinti teorines žinias, atvyko Lentvario pradinės mokyklos Jaunųjų žurnalistų būrelio nariai.

Mūsų kolega Rolandas Vizgirda apsiuntė LŽS svetainei įvairių Lietuvos ir Rusijos rodiklių palyginimus. Čia iškalbingas yra spaudos ir žodžio laisvės indeksų skirtumas.

Kad sukurtas vaizdo įrašas, naujiena ar kita informacija lengvai pasklistų internete, šiandien nereikia turėti specialaus išsilavinimo ar didelių investicijų. Dėl to atsiradus dideliam informacijos srautui šiandien sunku orientuotis, kas yra tiesa, o kur tik netikros žinios (angl. fake news), propaganda, užslėpta reklama ar melas, kuris tapatinamas su neginčijamais faktais. Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekanės doc. dr. Živilės Sederevičiūtės-Pačiauskienės, su tuo susiduriame kiekvieną dieną, todėl svarbu, kaip tai veikia mus ir mūsų kasdienybę.

Vėl baru save. Aš nesąžiningai net 56 metus užmiršau ir poemą „Sąžinė“. Knygikę gelsvais drobiniais viršeliais, išleistą 1960 metais. Poemą parašė mano neblogas literatūrinis bičiulis Vilniuje, poetas, žurnalo „Sveikatos apsauga“ vyriausiasis redaktorius 1961-1989 metais Eduardas Selelionis (1928-1993).

Galima kalbėti apie kiekvieną eilutę, kuri slepia iškreiptą požiūrį į santuoką, šeimą ir liudija deformuotus bendro gyvenimo bruožus. Tai beprotiško, kvailo, kosmopolitiško feminizmo antspaudas lietuvės moters sąmonėje, o taip pat gal būt liudijimas skaudžios moterų patirties gyvenant su neišprususiais, tinginiais, agresyviais vyrais, kurie toli atsilieka nuo moters daugybėje sričių.

Teises jau turintis vairuotojas ekspromtu kelyje ne gali, o privalo kaip „Tėve mūsų“ išvardinti horizonte regimus devynis objektus. Toks asmeninės orientacijos testas, žaibiška patikra.

Mūsų bičiulis Rolandas Vizgirda atsiuntė LŽS svetainei štai tokį matematikos uždavinėlį.

Dailininko dirbtuvėlės langai. Jie čia dirbusiojo sielos akimis lyg magnetukai traukia priartėti, jie nuo 1990-ųjų metų rugpjūčio pažįstamu balsu vis pasiteirauja, kas naujesnio Palangoje, ką veikia, prasmingesnio, originalesnio kuria „Vienos kraujo grupės“ draugai, jie vaikiškai smalsiai ir kantriai, net pagarbiai išklauso pašnekovų, ir taip kantriai, gyvendami prisiminimais, laukia, kol ir kada vėl ateisi, o paliudijimui ant palangės „Ilgesio kopos Žuviai“ padėsi dar vieną „rainasparnį“ akmenuką iš trapių, o amžinumą liudijančių Palangos pajūrio smėlynų. Smėliai – štormų šešėliai.

Ar girdėjote, kas yra Nordplus (Šiaurė-plius)? Tai Šiaurės šalių Ministrų tarybos remiama labai svarbi mokymosi visą gyvenimą programa. Daugiau kaip 10000 žmonių Šiaurės ir Baltijos šalyse kasmet patiria jos naudą. Sudaromos galimybės organizacijoms teikti paraiškas ir gauti paramą, kad būtų galima keistis lektoriais ir instruktoriais tarp Šiaurės ir Baltijos šalių. Tokios iniciatyvos ėmėsi Latvijos pensininkų federacija, kuriai pavyko gauti finansinę Nordplus paramą svarbiam projektui. Bendradarbiauti kuriant ir vykdant projektą „Amžius – ne kliūtis“ („Age is not an obstacle“) latviai pakvietė kolegas iš Estijos pensininkų bendrijų asociacijos ir Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“. Mūsų šalies delegacijos sudėtyje į Rygą teko važiuoti ir šių eilučių autoriui, kaip LŽS senjorų klubo atstovui.

Vyriausybei nerūpi daugelis anksčiau prisiimtų įsipareigojimų. Ne tik rinkėjams, bet ir partneriams. Dialogas ir derybos naujiesiems profesionalams tampa keiksmažodžiu. Tą matome ir dėl Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) projekto. Vyriausybė vėl ignoravo socialinius partnerius.

Birželio 8–22 dienų žygius pajūriu paskyriau šviesiam šviesių pasaulio smalsautojų ir pažinėjų keliautojų – literačių Lidijos Umbrasienės, Irenos Beržienės Palangoje ir Reginos Biržinytės Kelmėje atminimui.

Poetės Juditos Vaičiūnaitės ir žmonos – mūsų kurso draugės Petos Mozūraitytės-Dumšienės rūpesčiu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1994 m. išleido net 600 puslapių Antano Kalanavičiaus eilėraščių ir laiškų rinktinę „Ne akmenys guli“, liudijančią neeilinį poeto talentą. Telieka džiaugtis, jog „geriau vėliau, negu niekada“. Tik norėtųsi, kad ir jo „vaikiškoji kūryba“ susilauktų panašaus dėmesio.

Kalba yra supančio pasaulinis suvokimo priemonė. Kalba formuoja žmogaus mąstymą, jo santykį su kitais ir su pačiu savimi. Skirtingos kalbos lemia skirtingą mastymo stilių. Yra tokia talpi sąvoka – „surasti bendrą kalbą“. Kalbant pozityviai, turime galvoje skirtingų pažiūrų ir dažnai skirtingų kultūrų, skirtingo tikėjimo, skirtingo suvokimo žmonių bendravimą. Mūsų žemietis, Balstogėje gimęs litvakas Lazaris Zamenhofas XIX a. pabaigoje ryžosi pateikti pasaulio tautų žmonėms tokią bendrą kalbą, kuri juos jungtų, bet jų pačių kalbų neniveliuotų.

Plaukia „literatūriniai laivai“, tęsiasi pavasariniai žmones, gėrį ir gyvenimo grožį aukščiau visų materialiųjų vertybių ir prekybos centrų iškeliančių „Sielų kruizai“. Žmonės, kuo dažniau skaitykim, deklamuokim, užsidėkime Poezijos „grandines“ ir nereikės kitų, kur viršų ima pyktis, agresija, chamiškas godulys, kur dulkė dulkę dulkina.