Kitu kampu

Vyriausybei nerūpi daugelis anksčiau prisiimtų įsipareigojimų. Ne tik rinkėjams, bet ir partneriams. Dialogas ir derybos naujiesiems profesionalams tampa keiksmažodžiu. Tą matome ir dėl Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) projekto. Vyriausybė vėl ignoravo socialinius partnerius.

Birželio 8–22 dienų žygius pajūriu paskyriau šviesiam šviesių pasaulio smalsautojų ir pažinėjų keliautojų – literačių Lidijos Umbrasienės, Irenos Beržienės Palangoje ir Reginos Biržinytės Kelmėje atminimui.

Poetės Juditos Vaičiūnaitės ir žmonos – mūsų kurso draugės Petos Mozūraitytės-Dumšienės rūpesčiu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1994 m. išleido net 600 puslapių Antano Kalanavičiaus eilėraščių ir laiškų rinktinę „Ne akmenys guli“, liudijančią neeilinį poeto talentą. Telieka džiaugtis, jog „geriau vėliau, negu niekada“. Tik norėtųsi, kad ir jo „vaikiškoji kūryba“ susilauktų panašaus dėmesio.

Kalba yra supančio pasaulinis suvokimo priemonė. Kalba formuoja žmogaus mąstymą, jo santykį su kitais ir su pačiu savimi. Skirtingos kalbos lemia skirtingą mastymo stilių. Yra tokia talpi sąvoka – „surasti bendrą kalbą“. Kalbant pozityviai, turime galvoje skirtingų pažiūrų ir dažnai skirtingų kultūrų, skirtingo tikėjimo, skirtingo suvokimo žmonių bendravimą. Mūsų žemietis, Balstogėje gimęs litvakas Lazaris Zamenhofas XIX a. pabaigoje ryžosi pateikti pasaulio tautų žmonėms tokią bendrą kalbą, kuri juos jungtų, bet jų pačių kalbų neniveliuotų.

Plaukia „literatūriniai laivai“, tęsiasi pavasariniai žmones, gėrį ir gyvenimo grožį aukščiau visų materialiųjų vertybių ir prekybos centrų iškeliančių „Sielų kruizai“. Žmonės, kuo dažniau skaitykim, deklamuokim, užsidėkime Poezijos „grandines“ ir nereikės kitų, kur viršų ima pyktis, agresija, chamiškas godulys, kur dulkė dulkę dulkina.

Teatro, kino ir televizijos aktorės Gabijos Jaraminaitės talentu, ko gero, nedrįstų abejoti niekas. Daugiau nei dvidešimtmetį vaidinanti moteris buvo ne kartą įvertinta kino bendruomenės, o šiemet jubiliejinėje, 10-ųjų kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonijoje ji pretenduoja atsiimti apdovanojimą, kaip geriausia metų aktorė už pagrindinį vaidmenį filme „Amžinai kartu“. Birželio 13 d. vyksiančios iškilmingos statulėlių įteikimo ceremonijos metu paaiškės šių kino apdovanojimų laureatai.

Šventosios pievoje gėrėjosi trys patys tikriausi teritorijų savininkai – gandrai. Jie, o taip pat dešimtys, šimtai kitų paukščių virš Šventosios upės ir jūros, virš Būtingės, o dar toliau – latviškosios Nidos ir Papės, dar žaliųjų girių gyventojai atsako į esminį klausimą, kuo žavūs ir patrauklūs šie kraštai civilizacijos tempų pervargintiems „atklajūnams“?

Aš labai gerbiu išmintingo, Aukštaitijoje gimusio, o pajūriui ir Lietuvai daug prasmingų veiklos barų įveikusio vyro – Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataro Kovo 11-osios Klaipėdos klubo nario Stasio Malkevičiaus – Malkaus (gimė 1928 m. kovo 17-ąją) knygą „Žmogus ir Kūrėjas“ (Pamąstymai apie amžinąsias vertybes), kurią I. Simonaitytės bibliotekoje padovanojo dar 1990 metais Klaipėdoje, laikraščio „Darbininkų balsas“ redakcijoje pažintas labai atviraširdis, gera visiems linkintis klaipėdietis, tuomet vos 98 metų Petras Giniotas.

Jeigu nori pajusti artėjančių 2017-ųjų Šventų Velykų džiaugsmo akcentų, pamatyti nemeluotas dangiškas grožybes, jūros ir erdvių sanglaudą savo žemiškoje kelionėje, - prašau, padėk už Naglio aukštumėlės. Visai netoli.

Dabar jau net sunkoka žodžiais nusakyti nuotaikas ir potyrius iš 1990-1991 metų Laiko karuselės Palangoje ir Klaipėdoje. Ką ten karuselės! Kosmonautų rengimo centro centrifūgos, į kurią veiksmu panaši gal ir visiems žinoma skalbyklė. Ėjom, bėgom, žvalgėmės, smalsavom, kalbėjom... Užsirašinėjom. Ir ne. Stebėjom ir pamažiukais nebesistebėjom, nes daug kas, jei ne viskas politikų debesynuose, nuo Palangos „Šiltnamių slieko“ ar į jūrą „einančio“ Klaipėdos jūreivio, žvejo tikrai nepriklausė. Nei tada, 1990-aisiais, nei dabar, 2017-aisiais.

Žiniasklaida ir oponentai pasišaipė iš Seimo LŽVS frakcijos inicijuojamo parlamentinių politinių partijų Nacionalinio susitarimo masinei emigracijai stabdyti. Kam tas susitarimas, reikia konkrečių darbų!- vieningai kerta kritikai. O kokių darbų imtis, kad emigruojančiųjų srautai Vilniaus oro uoste sumažėtų, retas gali atsakyti.

„Prietaisas“, „ūsuoti bebrai“, „politinis nulis“, „Karbauskio šestiorkė“, „Vyriausybės lunatikas“, „fermos vedėjas“… Šiais epitetais žiniasklaida ir atskiri jos atstovai viešai vadino naujai išrinktus Seimo narius, paskirtus ministrus, partijų ir frakcijų vadovus. Nors po rinkimų praėjo jau nemažai laiko, tačiau šiuos žiniasklaidos vartotus išsireiškimus prisiminiau „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ“ išvakarėse. O prisiminimus iššaukė nauja vieninga žiniasklaidos puolimo banga prieš grupę Seimo narių.

Pasak Lietuvos psichologų sąjungos narių, gyvenimas be įstatymo, reglamentuojančio, kas yra psichologas ir kas gali tokiu vadintis, sukuria keistą situaciją, kai žmones konsultuoja „Bhakti jogą praktikuojantis psichologas", „chiromantas ir psichologas", „vedinis psichologas" ir t.t. Jie žada žmonėms stebuklus ir patys skelbiasi esantys stebukladariai.

Tai sakau, nes nuo šio sekmadienio teks keltis viena valanda anksčiau. Nes šį savaitgalį įvedamas vasaros laikas - kovo 26-ąją 3 valandą nakties laikrodžių rodykles reikės pasukti viena valanda pirmyn. Man asmeniškai šis laiko “stumdymas” ir dienos “tampymas” pirmyn – atgal atrodo beprasmiškai.

Bandau suprasti, va, stebint telereportažą iš 2017 metų sausio 13-osios iškilmių Vilniuje ir ranka savaime išsitiesė į 2008 metais išleistą „Eglės“ leidykloje Jono Ainio knygą „Sudegintos dainos“. Paslapties nėra. Užnugario viršelyje Jonas Gediminas Siaurukas 2008-12-15 Palangoje savo ranka užrašė prisipažinimą: „Ar išsipildė mano ir mūsų kartos žmonių lūkesčiai? Visa tai stengiausi sudėti į savo „Sudegintas dainas“. Pasirinkau J.Ainio slapyvardį, nes ne tik savo, bet ir tėvų bei protėvių mintis norėjau išreikšti. Atsiprašau, jei neteisingai atspindėjau jų jausmus“. Šioje vietoje ataidi ir šiandien šypsenos nepametančio Stasio Povilaičio klausiantys širdažodžiai: „Kam sudeginai tu, tu, tu mano dainą neramią?“...