Sukaktys, jubiliejai

Studijuoti žurnalistiką buvo tik tolima svajonė, nes N. Chruščiovo laikais valdžios buvo nurodyta, kad į šią specialybę priimti galima tik turinčius dvejų metų gamybinio darbo stažą. Žinojau, kad per dvejus metus dirbdamas kolūkyje pamiršiu ne tik daugelį kalbos taisyklių, bet ir istorijos faktų. Tada jau nei apie žurnalistiką, nei apie kitą aukštąjį mokslą nebeverta net svajoti.

Kai sužinojau, kad kolegai Stanislovui Balčiūnui artėja graži 70-mečio sukaktis, suskubau pas jį paimti tą proga interviu. Pasikalbėti būtų apie ką. Jis daug metų dirbo garsiajame „Švyturio“ žurnale, buvo atgaivinęs „Lietuvos švyturį“, dabar „Versmės“ leidykloje baigia išleisti knygą apie savo gimtuosius Užpalius, rengia spaudai knygas apie Palangą ir Neringą...Taip ir būtų įvykę, jei kolega Stanislovas neparodytų savo ranka parašyto rašinio „Užpalių garbės piliečio Stanislovo Balčiūno išpažintis vietoj autobiografijos“. Ji ilgoka, todėl šiandien, sveikdamas kolegą su gražia sukaktimi, paskelbsiu tik šios išpažinties pradžią.

Dabar minime publicisto, kultūros istoriko, aktyvaus spaudos talkininko Albino Vaičiūno garbingą 80-ąjį gimtadienį. Nedaug Lietuvoje vietovių, kuriose net kaimai turi legendas, o apie ten gyvenančius žmones kuriamos dainos. Tačiau tokių kaimų ir tokių žmonių yra. Ir Šakių krašto panemunėse jų surasime. Ten, prie Nemuno, Gegužių kaime, nuo seno plauko legenda apie Gegužėlę, išlydėjusią brolius į karą, graudžiai verkusią ir sielvartavusią. Vakarais Gegužėlės liūdesys ir šiandien atsigirsta ant Nemuno šlaito stovinčios Ilguvos bažnytėlės varpų gaudesy, į kurį įsilieja dar viena senosios ąžuolų giraitės legenda – apie žynį Ilgį... Ir tas žmogus, apie kurį Gegužių kaime skamba daina, ne kas kitas, o ne tik Šakių krašte, bet ir Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas Albinas Vaičiūnas.