Sukaktys, jubiliejai

2013 m. spalio 31 d. 17 val. Venclovų namuose-muziejuje (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius) bus atidaroma literatūrinė-dokumentinė paroda „Maksimas Tankas. Gyvenimo puslapius vartant...”, skirta Baltarusijos poeto Maksimo Tanko 100-čiui. Šią parodą parengė Baltarusijos valstybinis literatūros istorijos muziejus.

Sodinome medelį rugsėjo 28 dieną per patį vidurdienį – 15 valandą. Todėl, be jau mūsų kviestos publikos, susirinko nemažas būrelis po Gedimino aikštę vaikštinėjusių smalsuolių. Ant trimečio ąžuoliuko (Quercus robur L.) šaknų susirinkusieji rankomis užpylė žemių, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, talkinant garbingiems mokslo vyrams Zigmui Zinkevičiui ir Alfonsui Merkiui, jį pašventino. Kaip ir dera tokiam įvykiui įamžinti surašėme Ąžuoliuko sodinimo aktą. Vienas jo egzempliorius saugomas Vilniaus Arkikatedroje, kitas –mano asmeniniame archyve.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir LŽS Senjorų klubo pirmininkas Stanislovas Pleskus aplankė kolege Iriną Arefjevą ir pasveikino ja su gražiu jubiliejumi. Irina Arefjeva gimė 1943 metais. Studijavo Vilniaus universitete, kur 1965 metais įsigijo filologės specialybę. Vėliau studijavo Maskvoje, Visasąjunginiame valstybiniame. kinematografijos institute (VGIK). Ten ji 1971 metais įsigijo antrąją - kino kritikės specialybę.

Studijuoti žurnalistiką buvo tik tolima svajonė, nes N. Chruščiovo laikais valdžios buvo nurodyta, kad į šią specialybę priimti galima tik turinčius dvejų metų gamybinio darbo stažą. Žinojau, kad per dvejus metus dirbdamas kolūkyje pamiršiu ne tik daugelį kalbos taisyklių, bet ir istorijos faktų. Tada jau nei apie žurnalistiką, nei apie kitą aukštąjį mokslą nebeverta net svajoti.

Kai sužinojau, kad kolegai Stanislovui Balčiūnui artėja graži 70-mečio sukaktis, suskubau pas jį paimti tą proga interviu. Pasikalbėti būtų apie ką. Jis daug metų dirbo garsiajame „Švyturio“ žurnale, buvo atgaivinęs „Lietuvos švyturį“, dabar „Versmės“ leidykloje baigia išleisti knygą apie savo gimtuosius Užpalius, rengia spaudai knygas apie Palangą ir Neringą...Taip ir būtų įvykę, jei kolega Stanislovas neparodytų savo ranka parašyto rašinio „Užpalių garbės piliečio Stanislovo Balčiūno išpažintis vietoj autobiografijos“. Ji ilgoka, todėl šiandien, sveikdamas kolegą su gražia sukaktimi, paskelbsiu tik šios išpažinties pradžią.

Dabar minime publicisto, kultūros istoriko, aktyvaus spaudos talkininko Albino Vaičiūno garbingą 80-ąjį gimtadienį. Nedaug Lietuvoje vietovių, kuriose net kaimai turi legendas, o apie ten gyvenančius žmones kuriamos dainos. Tačiau tokių kaimų ir tokių žmonių yra. Ir Šakių krašto panemunėse jų surasime. Ten, prie Nemuno, Gegužių kaime, nuo seno plauko legenda apie Gegužėlę, išlydėjusią brolius į karą, graudžiai verkusią ir sielvartavusią. Vakarais Gegužėlės liūdesys ir šiandien atsigirsta ant Nemuno šlaito stovinčios Ilguvos bažnytėlės varpų gaudesy, į kurį įsilieja dar viena senosios ąžuolų giraitės legenda – apie žynį Ilgį... Ir tas žmogus, apie kurį Gegužių kaime skamba daina, ne kas kitas, o ne tik Šakių krašte, bet ir Lietuvoje gerai žinomas kultūros istorikas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas ir kraštotyrininkas Albinas Vaičiūnas.