Savaitės tema

Renginyje dalyvavęs apžvalgininkas Tomas Viluckas pastebėjo: „BLOGOUT darosi solidesnis ir brandesnis". Tikrai taip - informatyvumas, žmonės, tikrai turintys, ką pasakyti, renginį brandina ir augina. Bet tinklaraštininkai, rinkdamiesi į BLOGOUT, vis tiek tikisi ne tik turinio, bet ir malonių pokalbių ir diskusijų. Jų buvo šiemet, jų bus ir vėliau. Tai vertinga, skatina veikti, ir tai - viena iš renginio idėjų. Gal todėl dėl BLOGOUT net vertėtų įvesti naują terminą - „konferencinis susitikimas"?

Šių metų Antano Macijausko premijos laureatę Daivą GRIKŠIENĘ kalbina kolega žurnalistas Gerimantas Statinis.

Viešas interesas - tai, kas leidžia mums, žurnalistams, įprasminti savo darbą. Mes esame įpratę atsakinėti į visus priekaištus keturiais žodžiais, kuriuose slypi mūsų veiklos pagrindas: žmonės turi teisę žinoti. Žurnalistas yra tas žmogus, kuris padeda šią teisę užtikrinti ir realizuoti. Čia yra, naudojant šiandien madingus žodžius, mūsų vizija ir misija.

Nacionalinių Lietuvos profesinių sąjungų junginių koordinacinis centras mano, kad LR Vyriausybė, apsisprendusi įteikti LR darbo kodekso pakeitimų paketą LR Seimui, daro tai, ignoruodama LR trišalės tarybos posėdžio metu išsakytą socialinių partnerių nuomonę. Šitaip elgdamasi Vyriausybė pažeidžia esminius socialinio dialogo principus bei remia šešėlinį verslą.

Gegužės 19 dieną Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Vilniuje, buvo įteikta penktoji Mato Šalčiaus premija Jonui Nekrašiui už knygą „Olegas Truchanas - Lietuvos ir Australijos legenda". Tai knyga apie lietuvių keliautoją, etnografą ir gamtosaugininką Olegą Truchaną, kuris laikomas vienu žymiausiu Australijos fotografu. Net dviejų ekspedicijų metu į Bavariją ir Australiją - Tasmaniją Jonas Nekrašius rinko medžiagą apie šį garsų šiaulietį, sukūrė dokumentinį filmą. Jonas Nekrašius yra LŽS Kelionių ir pramogų klubo narys ir prisiekęs keliautojas, o paskutinioji knyga apie jo kraštietį O. Truchaną nėra jo pirmasis kūrinys.

Šių metų Vinco Kudirkos premijos laureatai LŽS nariai Inga Berulienė ir Justinas Lingys buvo apdovanoti už 2011 metais sukurtus dokumentinius filmus „Dr. Jonas Basanavičius" ir „Dr. J. Šliūpas". Mes paprašėme duoti interviu LŽS internetinei svetainei.

Ką tik grįžau iš Vokietijos ir galvoju: nors viešumoje daugiausiai linksniuojamos merkantilinės vertybės, vis dėlto kultūra, švietimas, paveldas yra tie magnetai, kurie traukia į pažangesnes šalis, verčia jomis žavėtis. Išpuoselėta aplinka, tradicijos, istorija, inteligencija, estetika, elegancija, stilius. Tiesiog gražesnis gyvenimas. Kokia jo paslaptis? Išties, jokia: tai - tik... kūryba.

Paskelbus rinkimų į Seimą datą, prasidėjo aktualus priešrinkiminis laikotarpis, kuris turi savo ypatumų. Rinkimai - tai galingas informacinis įvykis, kuris vienaip ar kitaip sujudina žiniasklaidos lauką, „maitina" jį ilgalaikėje perspektyvoje (apie „priešrinkimines kovas" pradėta klabėti dar prieš oficialią rinkimų sezono pradžią).

Pokalbis su buvusiu ilgamečiu Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Rimgaudu Eilunavičiumi apie viešoje erdvėje esančius artėjančių rinkimų atspindžius. Įžvalgos, kurios vertos platesnio aptarimo.

Pokalbis su Lietuvos televizijos naujienų (LTN) tarnybos vadovu Audriumi Matoniu apie naujienų gamybą ir žurnalistų etiką.

Dainius Radzevičius kalbina žurnalistą ir dėstytoją Henriką Vaitiekūną apie šiuolaikinę televiziją, viešuosius ryšius ir juoduosius viešuosius ryšius bei politiką.

Klausimas, ar Lietuva jau „sugrįžo į Europą" ir atitrūko nuo tradicinio „kito" - t.y. nuo Rusijos, išlieka aktualus net ir po to kai tapome pilnaverčiais ES ir NATO nariais. Realybėje „grįžimas į Europą" - tai procesas be pabaigos, nes ištrūkus iš totalitarinių politinių erdvių, paaiškėja, kad egzistuoja ir kitos erdvės, kitos priklausomybės: vis dar bandome ištrūkti iš Sovietų Sąjungos sukurtų energetikos ar transporto sistemų, Rusija iki šiol dominuoja Lietuvos informacinėje erdvėje bei masinėje kultūroje.

Skaitmeninio laikmečio pokyčiai negrįžtamai pertvarkė ne tik žurnalistikos technologinius pagrindus, bet ir pradėjo kėsintis į prigimtinius šios srities profesionalumo dalykus. Žiniasklaidos priemonių egzistavimo svertai vis daugiau pereina į auditorijos rankas, kai internetas su savo interaktyvumu ir realiojo laiko komunikacija inicijuoja naujas žurnalistikos formas. Piliečių žurnalistika, interneto dienoraštininkai ir socialinių medijų vartotojai jau dalinasi ta pačia profesinės žurnalistikos sritimi.

Štai kaip knygoje „Televizijos pabaiga" rašo prancūzų medijų tyrėjas J.-L. Missika: „TV nyksta iš mūsų akių, ji prapuola ekranų okeane, terminaluose, tinkluose, nešiojamuosiuose ir mobiliuosiuose prietaisuose. Ji sprogsta programų puokštėmis, smulkėja ultrateminiais kanalais, išparceliuojama užsakomaisiais video-, pakuojama mobiliųjų push tarnybose, kraunama internete, podcaste, personalizuojama bloguose ir vloguose. Ji visur ir niekur. Vaizdų vis daugiau, o TV - vis mažiau".

Kilniaširdis Vaižgantas švelnina žodį sensacija ir įžiūri jame lengvinančių aplinkybių. Jo nuomone, sensacija spaudoje gali būti ir gera žinia, šviežutėlė, stebinanti naujiena - literatūros, valstybės, vyriausybės, visuomenės gyvenimo srityse. Kaip tarp žmonių, taip ir žurnalistikoje jis ieškojo „deimančiukų". Jis apie tai rašė 1932 metais, kuomet Juozas Keliuotis „Naujosios romuvos" redaktorius, sumanė savo žurnale skelbti anketą Visuomenė apie geltonąją (bulvarinę) spaudą.