Savaitės tema

Mūsuose spaudos materialiniai reikalai dažniausiai ginami kovose dėl siaubūno PVM mažinimo. Ir jau metų metai kartojasi panašūs vaizdai: viena valdantieji didina, kiti dar labiau padidina, tada tretieji atėję valdžion sumažina. Manyčiau, jog lietuviškajai spaudai apskritai nereikia PVM mokesčio. Tačiau siaubūnas PVM nustatomas įstatymu, o prieš įstatymą visi leidiniai lygūs, tačiau tikrovėje nelygūs pagal išteklius. Ką turiu galvoje? Ogi tai, jog kitos valstybės stengiasi ir padeda kitakalbiams. Taigi, sakysime, kitakalbiai organizaciniai junginiai naudojasi mūsų šalies PVM lengvata plius parama iš kitos valstybės. O ką daryti lietuviškai spaudai ir kaip turi elgtis knygnešė valstybė, vengianti šios naštos? Ogi teikti pagalbą. Bet kaip?

Šiandien daugelis kultūrinių ar ekologinių leidinių iš spaustuvių iškeliauja su užrašu ant pakuotės 2 -2,5, ar net 1 tūkst. egzempliorių tiražu. Nemažai leidinių dėl vienokių, ar kitokių priežasčių jau paliko ”spaudos vaivorykštę”, kiti – neišvengiamai verčiami negaluoti ir pagaliau visai išnykti. “Sergančios” spaudos diagnozę savo analitiniame straipsnyje ”Matomi ir nematomi, bet juntami pokyčiai žiniasklaidoje” (Žurnalistika, almanachas, 2012(II) bando nustatyti dr. Jonas Vėlyvis. Jis rašo: “Knygų bei periodinių leidinių rinka po 1990 m. labai smarkiai susitraukė ir tai mažiau, manyčiau, atspindi ne tik visuomenės požiūrį į kultūrą bei švietimą (ekologinį švietimą taip pat, J.S.), bet ir kur kas daugiau valstybės politiką šioje srityje.”

Šio rašinio tema prieš kelias dešimtis metų pasirodytų visiškai neaktuali. Tada Lietuva tapo laisva, baigėsi brutalus „didžiosios“ rusų kalbos brukimas į mūsų savastį – į mokslą, švietimą, kultūrą, buitį, net į lietuviškus vaikų darželius. Su Sąjūdžio banga atsirado daug naujos periodinės spaudos, kalbėjome lietuviškai garsiai ir išdidžiai. Atrodė, kad tai amžiams. Deja.

Liūdna tiesa - dešimtyje „Sodros“ teritorinių skyrių naikinamos ryšių su visuomene specialistų pareigybės.Laikraštyje „Sekundė“ radau štai tokį šio žingsnio paaiškinimą: „Pareigybės naikinamos siekiant geresnės „Sodros“ komunikacijos ir klientų aptarnavimo“. Toks paaiškinimas yra daugiau negu keistas. Juolab, kad vietoje atleistų ryšių su visuomenė specialistų atsiranda tik keletas etatų klientų priėmimo administratoriams

Taigi internetas dabar tampa labai svarbiu pasaulio tvarkymo svertu. Iš čia ir žurnalisto atsakomybė, jo skelbiamo žodžio svarba. Dabar, kaip niekad aktualu, pasverti savo žodžio vertę, svarbą, teisingumą. Tiekime tik tikslią, tikrą informaciją, neskubėkime siusti į pasaulį nepatikrintų žinių Juo labiau nevertėtų sąmoningai skleisti dezinformaciją, gandus.

Pastaruoju metu vis dažniau sulaukiam paklausimų, ar sudėtinga redakcijoje įkurti profesinę sąjungą? Šis klausimas iškyla ne tuščioje vietoje. Darbiniai santykiai tarp masinės informacijos priemonių savininkų, jų skiriamų redaktorių ir direktorių bei eilinių darbuotojų – korespondentų, fotografų, operatorių, režisierių, dizainerių, stilistų, korektorių ir kitų darbuotojų, deja, ne visada būna paremti šalyje veikiančiais įstatymais. Žurnalistai ir kiti darbuotojai dažnai patyria įvairias skriaudas

Šiuolaikiniai žurnalistai – fakto vergai, tik nedaugelis vyresniosios kartos žurnalistų dar sugeba jungti faktus į visumą, kad mokėtų analizuoti situaciją, problemą, gyvenimo reiškinius. Tai norėčiau pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Kai vieno solidžiausių dienraščių redakcijai prieš keletą metų pasiūliau apybraižą apie Užpaliuose gyvenančią Keraminų šeimą, auginančią keturis savo vaikus ir dar prisiėmusius aštuonis svetimus neprižiūrėtus, apleistus ir net neįgalius, solidus redaktoriaus pavaduotojas manęs paklausė: „O kur čia kriminalas?“

Pabandykime sau atsakyti, argi nuo žurnalistų iniciatyvos, drąsos, sumanumo, atkaklumo nepriklauso išrinktos valdžios kokybė? Žurnalistai organizuoja viešus pokalbius su valstybės vadovais, politikais, visuomenės veikėjais. Kam užsakomas straipsnis, su kuo organizuojamas pokalbis, kaip pateikiamos mintys, didžiąja dalimi priklauso nuo žurnalisto. Juk žurnalistų veikla daro didžiausią įtaką formuojant viešąją nuomonę.

Dainius Radzevičius, LŽS ir NŽKA pirmininkas, savo straipsnyje apie gandus, skelbtame Lietuvos žurnalistų sąjungos portale (www.lzs.lt) ragina “…kaip turėtų veikti žurnalistai ir redaktoriai, kurie „gauna" ar „randa" tokius gandus? Ar jiems reikia juos tikrinti? Ar reikia aklai kopijuoti? Ar reikia gilesnės analizės? Vertinti tokius gandus kaip reklaminius triukus ir juos ignoruoti?” Jis rašo apie gandus produktų gamybos bei marketingo technologijos srityje. Tačiau, mano nuomone, gandų vaidmuo daug didesnis politikos srityje.

Tarp respublikinės ir regioninės žiniasklaidos yra nemažai panašumų, bet nemažai ir skirtumų. Regioninė žiniasklaida atrodo ramesnė (provincijos gyvenimo ritmas), esanti arčiau vietinių, o ne globalių, problemų, tačiau tai reiškia, kad ir arčiau vietinės valdžios. Paminėtas artumas gali būti dvilypis.

Prieš kelias savaites Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė labai svarbų visai Lietuvos žiniasklaidos sistemai sprendimą. Jis įpareigojo bendrovę „15min“ nutraukti neteisėtus veiksmus pažeidžiant naujienų portalo Lrytas.lt ir dienraščio „Lietuvos rytas“ autorines teises. Nurodoma, kad internetinis portalas 15min.lt turės pašalinti 26 iš portalo Lrytas.lt ir dienraščio „Lietuvos rytas“ pasisavintus tekstus bei nuotraukas, be to atlyginti po 25 tūkst. litų patirtos žalos „Lietuvos ryto“ portalui ir dienraščiui.

Nuo seno domiuosi prigludusiu prie Vilniaus Šalčininkų rajonu. Šis daugiatautis kraštas turi seną ir gana sudėtingą istoriją. Jis yra išskirtinis Lietuvoje dar ir tuo, kad jame lietuviai sudaro tautinę mažumą. Iš čia kildavo įvairios politinės iniciatyvos, Atgimimo laikais čia bandė įsitvirtinti jedinstveninkai, autonomininkai, dabar aktyviai veikia Lietuvos lenkų rinkimų akcija, čia verda įvairios politinės aistros.

Į penkis tradicinius portalo LZS.lt klausimus atsako šių metų Vytauto Gedgaudo premijos laureatė, žurnalistė Aldona Armalė.

Į penkis portalo LZS.lt klausimus atsako šių metų Vinco Kudirkos premijos laureatas, žurnalistas ir keliautojas Gerimantas Statinis.

Kas bendro turi poezija ir žurnalistika? Galima sakyti, kad beveik nieko, tačiau ir vieną, ir kitą kuria žmonės neabejingi Žodžiui. Praeitais metais išleista žurnalistų poezijos knyga „Šitas aidas toli girdis...“ parodė, kad meilė publicistiniam žodžiui gali harmoningai sugyventi su meile žodžiui poetiniam. Šiandien mes kalbiname šios knygos sumanytoją – žurnalistą, poetą ir, be jokių abejonių, didelį entuziastą Vytautą Žeimantą.