Savaitės tema

Žurnalistai yra kūrybingi žmonės. Jiems neretai būna ankšta gana siauruose publicistinių žanrų rėmuose. Tai įrodė ir neseniai Lietuvos Respublikos Seime atidaryta žurnalistų tapybos paroda „Būsenos“. Siūlome pokalbį su šios parodos sumanytoja, televizijos režisiere Aida Vėželiene (Verdi).

Žurnalistai, atlikdami savo tiesioginį darbą, labai dažnai balansuoja tarp kūrybos ir amato. Straipsnis (ar televizijos, radijo reportažas) be jokių abejonių yra kūrinys, tačiau žurnalistus retai kada priskiria prie menininkų. Riba tarp „tikros“ (turinčios išliekamąją vertę) ir „netikros“ kūrybos yra labai trapi. Pavyzdžiui, žinomo anglų rašytojo Džordžo Orvelo (George Orwell) žurnalistinės apybraižos neretai publikuojamos po vienu viršeliu su jo plačiai žinomais kūriniais „Gyvulių ūkis“ ir „1984“.

Dr. Andrius Šuminas prieš kelis metus sėkmingai apgynė disertaciją apie interaktyvią rinkiminę komunikaciją. Šiandien jis vadovauja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimo laboratorijai. Tarp jo profesionalių interesų yra interaktyvi tinklaveika ir komunikacija socialinėse medijose. Žiniomis apie kai kuriuos šios komunikacijos aspektus jis maloniai sutiko pasidalinti ir su LZS.lt skaitytojais.

Kinija – tai šalis, kurioje gyvena daugiausiai interneto vartotojų pasaulyje. Apie šią šalį taip pat galima pasakyti, jog ji turi ir vieną iš geriausių interneto vartotojų skaičiaus augimo potencialų. Pagal interneto vartotojų skaičių Kinija įtikinamai aplenkė antroje pozicijoje esančias Jungtines Amerikos Valstijas. Įdomu ir tai, kad Kinijoje šiuo metu internetu aktyviai naudojasi apie 40 proc. šalies gyventojų, o JAV – 78 proc. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje pavyti, o gal net ir aplenkti, Kiniją gali trečioje pozicijoje esanti Indija, kurioje interneto plėtros galimybės yra menkai išnaudotos (Indijoje internetu naudojasi tik apie 11 proc. gyventojų).

140 ženklų su tarpais – tai daug ar mažai, kad galėtum išreikšti savo mintis, jausmus, kad informuotum žmonės apie svarbų įvykį? Klausimas, matyt, retorinis, tačiau tai tik įžanga į platesnio masto diskusiją apie tai, kas darosi su šiuolaikine žurnalistika.

Socialiniai tinklai, kaip ir bet koks naujas reiškinys, tampa ne tik susižavėjimo, bet ir tam tikrų baimių šaltiniu. Matyt, tai yra natūralus procesas. Galima pastebėti, kad medijų pasaulyje pokyčiai dažniausiai yra sutinkami su tam tikru nerimu. Ankščiau buvo nuogąstaujama, kad kinas, o vėliau ir televizija nužudys knygas. Dar vėliau knygų, o kartu kino ir televizijos žudiku buvo įvardijamas internetas. Tačiau dauguma šių baimių nepasitvirtino.

Skirtingi populiariausių socialinių tinklų sąrašai demonstruoja vieną aiškią tendenciją: socialinis tinklas – labai plati sąvoka. Paminėtuose sąrašuose į vieną eilę surikiuojami ne tik tokie „pavyzdiniai“ socialiniai tinklai (savotiški socialinių tinklų etalonai), kaip Facebook ar Google+, bet ir vaizdų dalijimosi svetainė Youtube, mikrotinklaraščių tarnyba Twitter ir tinklaraščių platforma Livejournal. Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad pagrindinė socialinio tinklo funkcija (o taip pat pagrindinė sąlyga, kuri leidžia vieną ar kitą tinklalapį pripažinti socialinio tinklo atmaina) yra galimybė palaikyti ryšį ir dalintis informacija su kitais vartotojais. Tai svarbu pažymėti, prieš tęsiant pokalbį apie populiariausius socialinių tinklų servisus.

Socialiniai tinklai tapo svarbiu mūsų dienų reiškiniu. Jie pasiūlė žmonėms visiškai kitokį elgesio modelį virtualioje erdvėje, atvėrė kitokias komunikavimo galimybes, bet ir pasėjo naujas baimes.

Greitis – tai vienas esminių mūsų laikų žodžių. Viskas keičiasi labai greitai, o ir žurnalistai, ypač tie, kurie dirba internetinei žiniasklaidai, turi veikti greičiau, nei anksčiau. Informacija vartotojams yra pateikiama realiu laiku, o žurnalistinis pasakojimas neretai plėtojamas ne nuosekliai, o papildant informaciją, lipdant ją iš įvairių pusių prie pirminių teksto griaučių.

Plėtojant mintis rubrikoje „Savaitės tema“ apie piliečių žurnalistiką (siejamą su tinklaraštininkų veikla), ji dažniausiai buvo priešpastatoma profesionaliai žurnalistikai. Tačiau tai tik vienas iš galimų požiūrių. Globaliame medijų pasaulyje galime pastebėti ir tai, kad vyksta sėkminga piliečių ir profesionalių žurnalistų darbo simbiozė.

Tinklaraštininkų ir žurnalistų sąsaja (ar susipriešinimas) yra aktualus klausimas ne tik Lietuvos žiniasklaidos sferoje, bet ir globalioje informacinėje erdvėje. Tuo galima buvo įsitikinti apsilankius kino festivalio „Kino pavasaris“ metu surengtame seminare, kuriame savo įžvalgomis pasidalijo kolegos iš Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės. Nors seminaras buvo skirtas kultūros žurnalistams ir kritikams, tačiau jame nemažai kalbėta ir apie besikeičiančią situaciją medijų pasaulyje.

Šių metų kovo mėnesį mes nepastebėjome vienos reikšmingos sukakties – prieš 8-erius metus pirmą kartą istorijoje amerikiečių tinklaraštininkas Garrettas M. Graffas (tinklaraštis „Fishbowl DC“) gavo oficialią akreditaciją ir buvo pakviestas kartu su kitais žurnalistais į tradicinę rytinę spaudos konferenciją JAV Baltuosiuose rūmuose. Tai nutiko 2005 metų kovo 7 d. Anuomet šis įvykis buvo pristatomas kaip istorinis, nes pirmą kartą oficialiai pripažinta, kad tinklaraštininkas gali būti prilygintas žurnalistui (su visomis atitinkamomis teisėmis ir, pridurkime, pareigomis).

Kiek daugiau nei prieš mėnesį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) priėmė sprendimą, kuris, galima sakyti, iš esmės keičia požiūrį į žurnalistų veiklą už tiesioginio profesinio lauko ribų. Sakyčiau, kad šis sprendimas dar nesulaukė tinkamo dėmesio ir aptarimo, nors negalima teigti, kad jis buvo visiškai nepastebėtas.

Kur yra riba tarp vadinamojo tinklaraštinio ir žurnalistinio rašymo, bei kaip socialiniai tinklai padeda vykdyti žurnalisto misiją? Tokius du tik iš pirmo žvilgsnio paprastus klausimus mes uždavėme žinomam žurnalistui, laidų vedėjui Virginijui Savukynui.

Žurnalistų stovykloje tvyro nerimas – į jų teritoriją braunasi tinklaraštininkai. Ar tikrai yra teisingas toks situacijos apibūdinimas? Pasistenkime tai išsiaiškinti.