Pasijuokime kartu

Jonas Visockas gimė Valiūkų kame, Alytaus rajone.1954 metais baigė Alytaus pedagoginę mokyklą, 1966 metais – Vilniaus pedagoginį institutą. Mokytojavo Tauragėje, Pirmojoje Varėnoje, vėliau dirbo – valdiškose įstaigose. Aktyviai bendradarbiavo su “Šluota”, “Vakarinėmis naujienomis”,”Literatūra ir menu”, “Švyturyje”, “Jaunimo gretose”. Yra paruošęs poezijos rinkinius “Lenkiuosi nebyli malda” (1999), “Aš gyvenų tarp vyturių” (2010), satyros ir humoro rinkinį “Garstyčių medus” (1996). Jonas Visockas mielai sutiko bendradarbiauti ir su Lietuvos žurnalistų sąjungos internetiniu laikraščiu. Vytautas Žeimantas

Kažkada teko skaityti, jog žurnalistika skirta visuomenės šiukšlėms valyti. Tai prisiminti mane paskatino toks pranešimas: Portugalijoje teismas liepė įmonei, esančiai Porto mieste, grąžinti į darbą šiukšlininką, kurį jie atleido, nes šis į darbą ateidavo neblaivus, rašo „Reuters“. Anot teisėjo, įmonės direktorius neturėjo teisės atleisti jo iš darbo dėl to, kad šis išgėrinėja. Be to, įmonė turės sumokėti kompensaciją už 14 mėnesių nedarbo. Teisėjas pabrėžė, kad jo sprendimą lėmė tai, kad bendrovė nebuvo paminėjusi, jog ateiti į darbą neblaiviam – uždrausta.

Alfredas Girdziušas, gimė 1948.06.05 Paliesiaus kaime (Ignalinos raj.). Gyvena Lentvaryje. Nuo 1980 metų dirbo spaudoje. Fotografavuoja, rašo, kuria, kaip fotomenininkas rengia parodas, užvertė Lietuvos Seimo archyvus 1988-1995 metais fotografuotų politinių įvykių fotokadrais, beveik dešimtmetį Vilniaus licėjuje dėstė meno raiškos (fotografijos) pamokas, iki šiol „kvailioja“ savo kūrybinėje fotostudijoje, kai netingi – sėda prie žurnalo „Brandumos aidai“ redagavimo...

Kai dirbau Gamtos apsaugos komitete, man daug kartų teko su fotoaparatais keliauti po Gudų girią, Čepkelių raistą, ieškoti drevinės bitininkystės liekanų. Kartą buvo labai tvanki diena, kuprinė pačius nutraukė, kojos vos mane nešė link Musteikos kaimo nakvynėn. Staiga žiū – miško keliuku mane vejasi arkliuko traukiamas vežimas. Žinoma, apsidžiaugiau, Atsirado viltis, kad pavėžės. Pasivijo, bet nepavėžėjo.

Trečiadienis sovietmečiu buvo rutininė diena spaustuvėje budinčiam redaktoriui ir tam iš redakcijos darbuotojų, kam tekdavo padirbėti „šviežia galva“. Skaitome Spaudos rūmuose laužytojų surinktus puslapius (kur 1986 metais dar iki kompiuterių!) mudu su Viliumi Baltrėnu, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Korektūros klaidos ištaisytos, tad Viliui belieka tik išraityti ant kiekvieno puslapio po parašą ir žodį „spausdinti“. Ne, pasirodo, dar ne viskas

Esu šalininkas tokio požiūrio, kad žodis, kada nors patekęs į rašytinius lietuvių kalbos šaltinius, būtų ir toliau vartojamas kaip savas, nepersekiojant jo kitų kalbų kilmės požiūriu ir nefiltruojant jų į tinkamus vartoti ir nevartotinus. Girdėjau, jog anglų kalba teturi vos 20 angliškos kilmės žodžių iš šimto, o visa kita – skoliniai. Gal todėl ji ir tampa pasauline kalba, kad kitų šalių gyventojai joje randa „savus“ žodžius? Čia pateiktas Savinyko pokalbis su žurnalistu irgi rodo, kad žodis Savinykas jau išguitas iš dabartinės kalbos žodyno, bet dar likęs Didžiajame žodyne...

Eilėraščio autorius Ipolitas Skridla - yra LŽS narys. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas. Pagal išsilavinimą ekonomistas, dirbo įvairų valstybinį, ūkinį darbą. Ilgą laiko tarpsnį buvo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika“ direktorius. Rūpinosi respublikinių žurnalų, rajonų ir miestų laikraščių leidybiniais reikalais. Poezija domisi nuo mokyklos suolo. Yra išleidęs poezijos rinkinius „Dovana“, „Širdies virpesiai“, „Gyvenimo tarpsniai“, „O metai bėga...“. Jo eilėraščiai spausdinti lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras“, žurnalistų poetų knygoje „Šitas aidas toli girdis...“, periodiniuose leidiniuose.

Kartą nugirdau naujieną – Biržuose rengiama rudens derliaus šventė. Pasisiūliau žurnalui „Jaunimo gretos“ nuvažiuoti ir paruošti fotoreportažą. Mane pasitikę šventės šeimininkai buvo labai rūpestingi, vis klausinėjo ką norėčiau rasti, ką sužinoti, kas domina. Ir maloniai vedžiojo nuo vežimo prie vežimo (sunkvežimiai buvo tik du ar trys) ir prie kiekvieno aiškino kas tai yra biržiečių alus - pirmokas, antrokas, trečiokas, kaip kuris sūris gaminamas. Vis teiravosi, ar jaučiu skirtumą.