Pasijuokime kartu

Brangioji, šiandien Spaudos šventė, tikriausiai tu nepyksi, jei mane iš darbo parneš truputėlį vėliau....

Beveik visas žurnalisto Zenono Serapino (1932 – 2004) gyvenimas susietas su Lietuvos Telegramų Agentūra ELTA. 1957 m. jis baigė žurnalistikos studijas Vilniaus Universitete. Po to beveik du dešimtmečius dirbo korespondentu agentūroje ELTA. Daugiausia rašė kultūros, muzikos ir dailės temomis. Jo toleranciją, gebėjimą bendrauti, mokėjimą tais laikais apeiti valdiško stiliaus bei partinės rutinos barjerus vertino ne tik bendradarbiai, bet ir šalies kultūros žmonės.Vėliau Z. Serapinas darbavosi laikraščių „Literatūra ir menas", „Gimtasis kraštas", „Darbas ir poilsis" redakcijose, daugiatiražinėje spaudoje. Yra parašęs keletą radijo pjesių, eilėraščių ir kupletų saviveiklos scenai. Buvo LŽS narys. Plunksnos nemetė ir išėjęs į pensiją. Šį niekur neskelbtą Zenono Serapino eilėraštį knygai pateikė jo kolega ir draugas Regimuntas Romualdas Mockus. Vytautas Žeimantas

Tai buvo tarsi vakar. Tai buvo tarsi senai. Tai buvo metas, kai Kaune skaisčiai sužibo dvi jaunos mūsų krepšinio žvaigždės. Vieną jų kauniečiai pasiliko sau, o antrąją pastūmėjo link Vilniaus. Čia Šarūnas Marčiulionis buvo įrašytas į Vilniaus universiteto studentų sąrašus ir psirinko studijuoti žurnalistikos specialybę. O po kurio laiko jis pasiprašė į fotožurnalistikos specializaciją. Taip jis atsirado mano kuruojamoje sferoje.

Vyko konkursas, kurio esmė, lavinti lietuvių kalbą ir prisiminti seniai nevartotus žodžius. Uždavinys: parašyti kūrinį, kurio visi žodžiai prasidėtų viena raide. Čia vienas iš šio konkurso rašinių, kurį atsiuntė kolega Juozas Šalkauskas.

Menkutėj pirkutėj Prieg ūžuolo seno Dziedulis su bobu Laimyngai gyveno.

Šią iliustraciją atsiuntė kolega Juozas Šalkauskas. Iliustracija daug ką pasako. O, svarbiausia, ji atskleidžia du požiūrius į tą pačią situaciją. Juk panašiai būna ir mūsų žurnalistų šeimoje. Du žurnalistai žiūri ir rašo apie tą patį dalyką, tik vienas mato gėles ir žiedus, o kitas jų nemato.

Edvardas Vaitkus (1937-2010) - žurnalistikoje praleido daugiau kaip 30 metų. 1972-1975 m. buvo Valstybinio televizijos ir radijo komiteto Televizijos literatūrinių laidų vyresnysis redaktorius,, 1975-1980 m. - leidinių „Buitis", „Darbas ir poilsis", „Statyba ir architektūra" redakcijų darbuotojas, 1980-1988 m. leidyklos „Vaga" redaktorius, 1988-1992 m. biuletenio „Naujos knygos" vyr. redaktorius, 1992 m. savaitraščio „Pozicija" stilistas, 1992-1994 m. „Savininkas" vyr. redaktorius, 1996-1997 m. žurnalo „Švietimo naujovės" vyr. redaktorius, vėliau - vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1972 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Vytautas Žeimantas

Eilėraščio autorius Ipolitas Skridla - yra LŽS narys. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas. Pagal išsilavinimą ekonomistas, dirbo įvairų valstybinį, ūkinį darbą. Ilgą laiko tarpsnį buvo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika“ direktorius. Rūpinosi respublikinių žurnalų, rajonų ir miestų laikraščių leidybiniais reikalais. Poezija domisi nuo mokyklos suolo. Yra išleidęs poezijos rinkinius „Dovana“, „Širdies virpesiai“, „Gyvenimo tarpsniai“, „O metai bėga...“. Jo eilėraščiai spausdinti lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras“, žurnalistų poetų knygoje „Šitas aidas toli girdis...“, periodiniuose leidiniuose.

Jonas Arvasevičius kilęs iš Tauragės rajono, Vėžalaukio. Pirmąją žurnalistinę duoną paragavo dirbdamas Tauragės rajono laikraštyje. 1966 m. įstojo į LŽS. 1968 m. baigė Vilniaus universitetą, įsigydamas žurnalisto specialybę. Rašė daugiausia istorinėmis temomis. Prieš išeidamas į pensiją redagavo laikraštį „Alio reklama“. Išleido dokumentinių apybraižų knygų lietuvių, rusų ir ukrainiečių kalbomis. Rašė straipsnius lietuviškoms enciklopedijoms. Dabar Jonas Arvasevičius – docentas, humanitarių mokslų daktaras, aktyvus LŽS Senjorų klubo narys ir šiaip geras vyras. Ačiū jam, kad nutarė bendradarbiauti ir mūsų svetainėje.

Edvardas Vaitkus (1937-2010) - žurnalistikoje praleido daugiau kaip 30 metų. 1972–1975 m. buvo Valstybinio televizijos ir radijo komiteto Televizijos literatūrinių laidų vyresnysis redaktorius,, 1975–1980 m. - leidinių „Buitis“, „Darbas ir poilsis“, „Statyba ir architektūra“ redakcijų darbuotojas, 1980–1988 m. leidyklos „Vaga“ redaktorius, 1988–1992 m. biuletenio „Naujos knygos“ vyr. redaktorius, 1992 m. savaitraščio „Pozicija“ stilistas, 1992–1994 m. „Savininkas“ vyr. redaktorius, 1996–1997 m. žurnalo „Švietimo naujovės“ vyr. redaktorius, vėliau - vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1972 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

Rašant eilėraštį, vargu ar galvojama apie skaitytoją, nes pataikavimas jam - pražudytų bet kokį kūrinėlį. Parenkant vieną iš daugelio - situacija visada būna paradoksali, reikia gerai pasukti galvą, kad tas vienas eilėraštis būtų universalesnis , nes publikacija - tai dialogas su daugeliu. Man ''Girtuoklių poetų'' tema - šiek tiek liūdna, šiek tiek žaisminga, šiek tiek egzistencinė. Tikiuosi, kad šis eilėraštukas bus taip ir perskaitytas. Poeziją rašiau visą gyvenimą, tačiau pagrindinis mano darbas buvo televizijos žurnalistika. Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Dabar dažnas fotografuoja. Tačiau tik profesionalai fotografai žino, kad visada nėra lengva rasti reikiamą rakursą. Dėl gero kadro tenka ir į medį lipti, ir ant grindų gultis... Deja, kartais būna ir taip...

„Gimiau dar prie Smetonos. Paaugau, mokiausi Telšiuose. Net studijavau – Vilniaus universitete. Apie 40 metų dirbau Lietuvos TV. Kaip režisierius ir scenaristas esu „prikišęs nagus“ maždaug prie 100 filmų, daugiausia – dokumentinių, - teigia kolega Vidmantas Puplauskis. - Šis eilėraštis trinktelėjo į galvą važiuojant darban. Buvo tikrai gražus rytas. Dabar, regis, tokių nebebūna... Arba nebepastebiu...“

Šią pamokančią pasaką apie kirpėją Pasaulinės rinkimų dienos (Vasario 7) proga mums atsiuntė kolegė Rasa Liškauskaitė. Ačiū jai.

Leopoldas Stanevičius gimė 1936 m sausio 12 dieną Krikonyse, Ignalinos rajone. 1960 m. Vilniaus universitete lituanistiką, mokytojavo Šilutėje, Pagėgiuose, dirbo Lietuvos televizijoje, 1974–95 m. dirbo redaktoriumi „Minties“, vėliau ir kitose leidyklose. Periodikoje išspausdino humoreskų, satyrų, išleido knygas “Šviesa tavuos delnuos”, “Pasakos ir pasakėlės”. kuriose reaguojama į gyvenimo realijas, žadinama tautos atmintis, girdėti romanso intonacijų, nemaža ironijos, parodijų. Sudarė ir suredagavo tremties memuarų leidinių, paskelbė recenzijų Iš rusų ir vokiečių kalbų išvertė apysakų.

Šį eilėraštį į mūsų svetainę atsiuntė kolega Juozas Elekšis. Jo nuomone tai super eilėraštis. Jo autorius, deja, nežinomas. Gal jį žino kas nors iš mūsų svetainės skaitytojų? Būtų įdomu sužinoti. Vytautas Žeimantas

Gražių prisiminimų yra užsilikę iš mano ilgalaikių neakivaizdinių studijų Vilniaus universitete. Kai prisimenu docentą Joną Balkevičių ir jo vedamas sintaksės pratybas, istorijos ir filologijos fakulteto dekaną Juozą Pikčilingį, kuris mokė mus stilistikos ir kalbos kultūros, kitus garbius ir itin reiklius dėstytojus, dabar dažną kartą, per radiją ar TV klausydamas brolių žurnalistų kalbos, nebesuprantu, ar šiais laikais būsimiems žurnalistams nebedėstomi lietuvių kalbos dalykai, ar tie plunksnos broliai prarado savigarbą, kad taip negražiai lietuviškai vapalioja ir rašo.