Pasijuokime kartu

Laiškas

Rašau, kad nelaikytum mirusiu,
nes gyvas dar esu,
nors vis dažniau užsimirštu
ir klaidžioju klampynėje minčių.

Va, stovint apačioj prie laiptų,
man kartais visiškai neaišku,
ar lipti ketinu aukštyn,
ar ką tik nulipau žemyn.

Kai prieinu prie šaldytuvo,
dažnai sunku man prisimint,
ar prisivalgęs jau esu,
ar atėjau ko pasiimt.

Tie akiniai mano mielieji
taip nuolat dingsta, net graudu,
kai kokį pusdienį ieškojęs,
ant nosies galo surandu.

O kai tamsa apgaubia žemę
ir aš naktiniuos marškiniuos,
staiga man daros nebeaišku,
ar aš keliuosi, ar guluos.

Manau, kad man eilė rašyti,
nepyk, jei kartais sumaišiau,
gal vakar išsiunčiau Tau laišką,
o gal ir pats aš jį gavau.

Bet Tu žinok, Tave prisimenu,
Nesunkiai atpažinčiau tarp kitų.
Gal kitu vardu pavadinčiau;
Tu suprasi, - ne tai svarbu.

Ir nusiskubinęs į paštą
jaučiuos lyg kuo nusikaltau:
užuot išsiuntęs šitą laišką,
pats atplėšiu ir jį skaitau.