Pasijuokime kartu

Senjoras Virgilijus Juodakis

DERLIUS

Kai dirbau Gamtos apsaugos komitete, man daug kartų teko su fotoaparatais keliauti po Gudų girią, Čepkelių raistą, ieškoti drevinės bitininkystės liekanų. Kartą buvo labai tvanki diena, kuprinė pačius nutraukė, kojos vos mane nešė link Musteikos kaimo nakvynėn. Staiga žiū - miško keliuku mane vejasi  arkliuko traukiamas vežimas. Žinoma, apsidžiaugiau, Atsirado viltis, kad pavėžės. Pasivijo, bet nepavėžėjo. Pats gaspadorius kulniavo pėsčias šalia arkliuko. Vežime jam vietos nebuvo. Neatsirado jos, žinia, ir man, nes vežėčios pilnos su kaupu buvo prikrautos... vien baravykų.

Daugiau niekada nieko panašaus neteko matyti. Prisiminęs vis girdžiu patarlę - Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos.

KOSMOSAS

Buvo pati kosminės eros pradžia. Pirmasis palydovas, pirmasis kosmonautas... Leningrade jaunas fizikas apsigynė disertaciją, kurioje įrodė fantastinę galimybę jog, ko gero, įmanoma būtų įrengti liftą į kosmosą. Tam reikėtų pastoviame taške virš Žemės pakabinti masyvų palydovą ir vieno ar dviejų metrų skersmens elektros spirale sujungti jį su galinga elektrine. Paleidus srovę, atsirastų indukcinė jėga, kuri kilnotų spiralės vidumi lifto kabiną aukštyn žemyn su kroviniais ir žmonėmis.

Šios gražios fantazijos tema netrukus Maskvos žurnalas „Ogoniok" išspausdino įspūdingus piešinius per visą atverstinį kaip tai galėtų atrodyti, jeigu pasisektų.

Tada dirbau žurnale „Moksleivis". Mano sfera buvo pasakoti moksleiviams apie mokslo pasiekimus, technikos naujoves. Gal kai kuriems tai padės pasirinkti specialybę fizikos, istorijos, medicinos, chemijos, inžinerijos srityse. Tai vadinosi proforientacija.

Disertacijos autoreferatą pasiskaičiau bibliotekoje, „Ogonioką" pasidėjau ant stalo ir sukompiliavau patrauklų pasakojimą moksleiviams.

Tada prieš atiduodant numerį į spaustuvę visus ruošinius su maketu reikėjo nunešti į Glavlitą ir gauti cenzorių leidimą skelbti.

Mano rašiniui leidimo nedavė. Juk čia kosmonautikos, naujo mokslo paslaptys, trumpai drūtai atkirto. Nesvarbu, kad autoreferatas bibliotekose visiems atviras, nesvarbu, kad „Ogoniokas" kažką ten pripaišė. Jam galima, o mums ne.

Teko skubiai keisti atsarginiu rašiniu.

TEORIJA

Jau dirbau Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje. Buvo ginami diplominiai darbai. Nesvarbu, kokia diplominio darbo tema, buvo privalu užduoti diplomantui bent vieną klausimą iš sakramentalios marksizmo leninizmo teorijos.

Kartą moterėlė gynė darbą apie kažkurio rajoninio laikraščio istoriją. Atėjo ir laikas klausimui.

- Kokioje šalyje lengviausia iškovoti ir pastatyti komunizmą? - paklausė egzaminų komisijos pirmininkas „Komjaunimo tiesos" šefas Vilhelmas Chadzevičius.

Diplomantė pagalvojo, pasikasė šoną, atsikrenkštė ir tvirtu balsu išklojo:

- Gerbiama komisija, socializmą lengviausia pastatyti kalnuotoje šalyje.

BYLA

Didelio formato spalvotą fotopopierių gamino vienintelis SSRS fabrikas Leningrade. Prekyboje buvo galima gauti tik nedidelio formato lapelių. O mūsų spalvotosios fotografijos maestro Povilui Karpavičiui žūt būt reikėjo didelio formato lakštų parodoms. Ir mūsuose, ir Maskvoje ir užsienyje. Tokių buvo galima gauti tik slapta iš fabriko išneštų. Bet ir tam reikėjo patikimų pažinčių. Gaudė ir baudė ne tik išnešančius, bet ir perkančius. (Dabar mūsų Seimas kaip didelę naujieną žada taip daryti ir su cigarečių kontrabanda, ir su prostitucija ir su alkoholiu).

Įkliuvo ir P.Karpavičius. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Lietuvos žurnalsitų sąjungos pirmininkas Česlovas Zgirskis pasiūlė man vykti į teismo posėdį su visuomeninio gynėjo įgaliojimais. Mielai sutikau, buvo įdomu.

Visų pirma nemaloniai nuteikė nušiurusios dar caro laikais statytų teismo rūmų patalpos. Antra - pašiurpau, kai išgirdau prokuroro kalbą. Pasirodo, mūsų P.Karpavičius tikras niekšas, perka vogtą fotopopierių ir tuo griauna SSRS ekonomiką, skatina vogimą.

Kai man suteikė žodį, dievaži, nežinojau kurlink sukti. Bet pradėjęs įsismaginau ir nejučia pasukau savo ginamojo aukštinimo ir gyrimo linkme. Ne bausti, vyniojau mintį, o apdovanoti jį reikia, nes garsina tarybinio spalvotojo fotopopieriaus kokybę. Juk P.Karpavičius spausdina dideles nuotraukas ir rodo jas vidaus ir užsienio fotografijos parodose. Juk tai puikiausia reklama, kuri fabrikui kainuoja tik kelis pavogtus lapus. Žiūrėkite, sako jo darbai, kokią puikią kokybę gamina SSRS pramonė. Ne vien tie pasmirdę kapitalistiniai vakarai, bet ir mes gebame puikią kokybę pagaminti. Na, o kad tenka pirkti už vartų išneštą, tai padidinkime gamybą ir pirksime parduotuvėse. Dar kažką vogravau, bet svarbiausia buvo taip ekspromtu suregzta mintis.

P.Karpavičiaus nenuteisė. Jis ilgai siuntė man sveikinimo atvirukus Naujųjų Metų ir Velykų progomis.