Nuomonių barometras

Stambulo konvencijos vaizdavime žiniasklaidoje dominuoja neapykantą kurstančios nuomonės, rodo „Media4Change“ atlikta analizė. Daugiau nei ekspertai cituojami dvasininkai prisideda prie naratyvo, jog Stambulo konvencijos tekste minima socialinės lyties sąvoka kelia grėsmę tradicinei šeimai. Nemažai autorių komentaru pateikia savą konvencijos interpretaciją, į ją įtraukdami sutartyje neminimą LGBTQ+ bendruomenę.

Kol Lietuva vis dar neturi viešai prieinamo galutinių naudos gavėjų registro, prie skaidraus verslo iniciatyvos „Baltoji banga“ prisijungusios įmonės pačios savanoriškai atskleidžia vis daugiau informacijos apie save. „Telia“, „Miško aukcionas“, „AstraZeneca“, SDG ir „Marsh Lietuva“ yra tarp atskaitingiausių bei daugiausiai apie savo veiklą atskleidžiančių įsivertinime dalyvavusių Lietuvos įmonių. Tokia atvira politika talkina ir žiniasklaidos objektyvumui.

Švenčiant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 103-ąsias metines, kaip ir kiekvienais metais, ypatingais pagarbos ženklais buvo pagerbti ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, kurie išgirdo ne tik padėkas, bet ir jau mantra tapusį politikų pažadą kultūrą puoselėti ir laikyti pagrindiniu šalies raidos vektoriumi. Ir tie žodžiai, išsakomi šventą mums visiems dieną, neabejoju, yra nuoširdūs ir lydimi tikėjimo, kad politikoje pagaliau rasis valios juos paversti kūnu. Tačiau ar tikrai visi vienodai ir vieningai sutariame, kas gi yra toji kultūra, vardan kurios vieną kartą metuose išrenkame labiausiai nusipelniusius ir, pasižymėję savo gerų darbų sąraše „varnelę“, lyg niekur nieko laukiame kitų metų, visus dvylika mėnesių sutartinai pamiršdami, kad toji politika, kurios vardu dažniausiai nurašomi gėdingiausi poelgiai, ir yra tos pačios kultūros sudėtinė dalis?

Seimo narė, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentė Laima Andrikienė kalbėdama apie K. Barysevič bylą pareiškė, kad „Baltarusijoje teisiama sąžinės kalinė žurnalistė K. Barysevič – ne nusikaltėlė, o dar viena Aliaksandro Lukašenkos režimo auka. Režimo taikinyje atsidūrė daugelis žurnalistų, nes jų skleidžiamas tiesos žodis naikina paskutines apsišaukėlio prezidento atramas, jo galios likučius. Pažymėtina, kad K. Barysevič teismo procesą stebės Europos Sąjungos valstybių diplomatai“.

Per 1000 metų kompaktiškas etninių lietuvių žemių plotas tarp Minsko ir Varšuvos sumažėjo kelis kartus. Per paskutiniuosius 28 metus nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo beveik milijonu. Dabar per Teisingumo ministeriją, Vyriausybę ir Seimą neteisėtai ruošiamasi apriboti ir konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą.

Parašysiu iš savo karčios patirties, kokia pamoka man buvo dalyvaujant tikrai taikiame mitinge, kuriam buvo duotas valdžios leidimas. Tai 2018 m. vyko Vilniaus mero leistas mitingas už tikrai laisvą visuomeninę LRT prie LRT pastato.

Atrodo, Lietuvos visuomenė jau susitaikė, kad mokesčių mokėtojų išlaikomas nacionalinis transliuotojas nepaiso žmonių įsitikinimų laisvės ir įvairovės, neleisdamas kitaminčiams išsakyti TV laidose savo nuomonės apie valdžią, kuri negerai elgiasi su mūsų šeimomis, valstybine lietuvių kalba, valstybės istorine atimtimi ir kitų pamatinių vertybių apsauga. Susidaro įspūdis, kad paskutiniai pilietinės visuomenės likučiai subyrėjo pasibaigus Seimo rinkimams ir į valstybės valdžią sugrįžus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS-LKD), nes pastarajai perėmus valstybės valdymą, keli Laisvės partijos išsišokėliai sugebėjo primesti visuomenei asocialų gyvenimo būdą – tariamą laisvę tapti narkomanais (saikingai vartoti narkotikus). Daugelis įsitikinę, kad prie įstatymų leidybos pripuolę „išlaisvintojai“ sugebės priversti ilgametę krikščioniškųjų vertybių saugotoją TS-LKD priimti įstatymus, įteisinančius prievolę žudyti negimusius kūdikius, skambiai pavadindami abortus žmogaus teisę į kūną, o estetišką neįgaliųjų ir senelių naikinimą, teikiant jiems pagalbą nusižudyti, pastarųjų teise į eutanaziją, juolab, kai panašių patirčių esama jau kai kuriose ES valstybėse. Ir tai bus daroma prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.

Vasario 19 d. 15 val. nuotoliniu būdu įvyks Lietuvos „Žinijos“ draugijos POZITYVISTŲ KLUBO seminaras-diskusija NERIMAS – (NE)MANO PALYDOVAS. Lektoriai VU doc. dr. Artūras Bautrėnas, LŽS ir NŽKA narys, rašytojas-pozityvistas Jeronimas Laucius.

Laisvės frakcija susitiko su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) komanda. Susitikimo metu buvo aptarta visuomeninio transliuotojo pastangos bei didžiausi iššūkiai, siekiant užtikrinti įvairovės ir lyčių lygybės principus kuriamame ir transliuojamame turinyje.

Mūsų kolega Vidmantas Valiušaitis išleido knygą „Ponia iš Venecijos tavernos“ (2018). Skelbiame šios knygos įvadinį straipsnį „Juditos kalavijas“, kuris, mūsų nuomone yra aktualus ir šiandien.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sausio 20 dieną nagrinėjo bylas, susijusias su Visuomenės informavimo etikos komisijos sprendimais, kuriais viešosios informacijos rengėjai buvo pripažinti pažeidę Visuomenės informavimo etikos kodeksą.

Sausio 21 d. įvyko pirmasis nuotolinis Seimo valdybos sprendimu sudarytos darbo grupės posėdis dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2675. Projekto Nr. XIIIP-2675 tikslas – sudaryti sąlygas žurnalistams laisvai ir nevaržomai viešojo intereso tikslais gauti duomenis iš registrų ir valstybės informacinių sistemų, taip užtikrinant visuomenės teisę gauti informaciją.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT) priėmė tris sprendimus dėl penkių publikacijų apie Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), kuriais konstatavo, kad UAB „Lietuvos rytas“ bei UAB „Lrytas“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą.

Sakoma, lengviausia – plaukti pasroviui, kai ne pats bent makaluoji kojomis ir rankomis, o tave neša stipri laiko srovė ar apglėbusi, pagavusi triukšminga minia. Nesvarbu, kur neša. Lai neša... Lyg ir lengviausia tada, kai toks laikas, kaip motina, tave glosto, ramina, užliūliuoja. Ir kuo tave anksčiau tokia srovė, minia pagauna, vis mažiau lieka galimybių tapti savimi. Niekieno neblaškomam, nenešamam.

Lietuvos žiniasklaidą galima laikyti jau subrendusia – redakcijos vis rečiau parodo iššaukiančių vaizdų, vis atsakingiau vertina poreikį išklausyti visas puses. Nors su turiniu situacija nėra bloga, bet vis tiek laikas nuo laiko visuomenei atsiranda poreikis patikrinti vieno ar kito straipsnio ar reportažo santykį su profesine etika. Ir tada mes susiduriame su iki šiol pilnai neišspręstu klausimas – kas ir kaip turėtų vertinti žiniasklaidos etiką? Dabartinė sistema primena banaloką posakį “devynios auklės, vaikas be galvos”.