Savaitės tema

Galimybė vykdyti savo pagrindinę misiją – teisingai atspindėti įvykius ir reiškinius – prieinama tik tiems žurnalistams, kurie kritiškai vertina informacijos šaltinius. Informacijos šaltinių patikimumo įvertinimas – sudėtingiausia, o kalbant apie pagrindinę pareigą – ir esminė žurnalisto darbo dalis. Kriminalistinių tyrimų centro išvados dėl dokumento autentiškumo, kuriomis remdamasi Žurnalistų etikos inspektorė atmetė buvusio finansų viceministro V. Galvono skundą dėl LRT žurnalisto E. Jakilaičio, parodo, kaip svarbu žurnalistui turėti ne vien drąsos ir ryžto, bet visų pirma būti pasirengusiam profesionaliai.

Pastaruoju metu nemažai dejuojama apie tai, kad mes gyvename informacinio karo situacijoje. Šį karą prieš Vakarų pasaulį (ne vien išskirtinai prieš Lietuvą) vykdo Rusija, įgudusi tokio pobūdžio batalijose. Beje, Krymo aneksija ir vėlesni įvykiai Rytų Ukrainoje parodė, kad Maskva gerai įvaldė ne vien informacinės konfrontacijos techniką. Daug nerimaujame ir dėl to, kad minėtame informaciniame kare iš esmės esame fronto linijoje. Suprantame, kad ir dabar – po to, kai mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė net kelis kartus viešose pasisakymuose pavadino Rusiją „teroristine valstybe“ (kas iškarto susilaukė Kremliaus dėmesio) – puolimas tik stiprės.

Lapkričio 11 d. portalas „Delfi“ paskelbė Seimo narės M.A.Pavilionienės straipsnį „Apie meilę žmonėms“. Skaitytojai autorę žino kaip nenuilstamą moterų ir seksualinių mažumų teisių gynėją bei lyčių gausinimo šalininkę. Pastarasis straipsnis papildo temų foną, kai ko ne kasdien brukama į galvas žinia, kad Lietuvos visuomenė homofobiška, kad lietuviai nepakantūs kitoniškumui, konservatyvūs ir tikri tamsuoliai. Autorė savo straipsnyje nešykšti menkinamų epitetų oponentams, išvadindama juos profesiniais ir politiniais neišprusėliais, religiniais fanatikais, suabsoliutinančiais tradicinių lyčių reikšmę. Anot politikės, žmonės Lietuvoje teberūšiuojami, dirbtinai žalojami ir laužomi jų gyvenimai. Tiesa, kas ir kaip juos rūšiuoja ir laužo, autorė nutyli, – toks politikės įprotis švaistytis menkinamaisiais epitetais idėjiniams priešams nepateikiant svarių argumentų.

LR Vyriausybė lapkričio 12 d. posėdyje nutarė 2014 m. Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją skirti Vaclovui Bagdonavičiui už reikšmingiausius darbus ugdant tautinę savimonę, Vydūno idėjų skleidimą ir įprasminimą bei Mažosios Lietuvos kultūros paveldo įamžinimą ir sklaidą. Premija laureatui bus įteikiama lapkričio 20 d. 15 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje.

Prisipažinsiu, kad su dideliu nekantrumu laukiau vieno Lietuvos vyriausiojo teismo administracijos teismo sprendimo. Man rūpėjo ar šio teismo teisėjų kolegija paliks galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria buvo atmestas bendrovės „Nubo.tv" skundas dėl laikino Rusijoje kurtų televizijos kanalo „NTV Mir Lithuania" laidų retransliavimo sustabdymo Lietuvoje.

Teigiama, kad žuvis pradeda pūti nuo galvos. Panašiai ir žiniasklaidos sferoje – visuomenės informavimo priemonės pradeda geltonėti nuo antraščių. Nors egzistuoja tam tikra pagunda, pagal analogiją, susieti šį procesą su metų laikais, padaryti tai būtų klaidinga. Antraščių geltonėjimo procesas nėra susijęs nei su rudens, nei su žiemos, nei su vasaros ar pavasario sezonu. Gamta čia ne prie ko. Greičiau tenka kalbėti apie žiniasklaidos klimato pokyčius.

Kazys Kazakevičius: "Žurnalistikoje sukuosi jau ne vieną dešimtmetį. Esu baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbęs keletą metų vietinėje spaudoje Marijampolėje, po to – aštuoneri metai Lietuvos radijuje, dveji – „Žinių radijuje“, ir jau daugiau kaip dešimtmetis – dienraštyje „Lietuvos žinios“.

Alvydas Ziabkus: "Kolegoms norėčiau palinkėti drąsiai imtis aštrių temų, linkiu pilietiškų pašnekovų, kurie su žurnalistų pagalba nebijotų su visuomene pasidalinti turima svarbia informacija. Norėčiau, kad žurnalisto profesija vėl taptų prestižinė, o žurnalistų atlyginimai net ir provincijos laikraščiuose siektų vidutinį atlyginimą. Tuomet žurnalistai brangintų savo profesiją, būtų reali kūrybinių darbuotojų atranka, pagerėtų leidinių kokybė, žurnalistiką baigę absolventai nesižvalgytų geriau apmokamo darbo verslo struktūrose, o redaktoriams nereiktų darbuotojų ieškoti dedant skelbimus."

Šių metų Juozo Tumo-Vaižganto premija buvo įteikta anykštėnui žurnalistui Vytautui Bagdonui. Tą proga jis sutiko duoti intervių LŽS internetinio laikraščio redaktoriui Vytautui Žeimantui.

Daugelio žmonių atmintyje yra įsirėžęs laikas, kai prasidėjo Lietuvos išsilaisvinimas iš totalitarinės valstybės gniaužtų. Jis reiškė ne tik išsiveržimą iš represinės sistemos, bet ir priartėjimą prie laisvojo pasaulio, kuris tada atrodė daug teisingesnis, humaniškesnis, protingesnis ir darnesnis. Dėl to visi jutome ypatingą entuziazmą ir moralinį pakilimą. Tačiau gana greitai mus apėmė nerimas. Valdymui nebuvome pasirengę, o gundymų labai daug. Išlaisvintos griaunamosios jėgos pasirodė nepalyginamai stipresnės už kuriamąsias, sužadintas egoizmas įžūlesnis už norą sugyventi, aistringas troškimas atkeršyti stipresnis už sveiką protą ir demokratinius bendravimo įgūdžius. Padėtį šalyje kontroliuoti sekėsi sunkiai. Stigo ne tik patirties ir išminties, bet neretai ir geros valios.

Mūsų Spaudos rūmus, net nustebau, jau dabar vadina oficialiai verslo centru "Spaudos rūmai”.

Prieš penkerius metus nustojau skaityti laikraščius. Tiesą pasakius, iki tol labai mėgau juos skaityti ir net nesupratau kodėl mano visas "protas" ir "širdis" pradėjo neigti šį poreikį. Tik vėliau (maždaug po 3 metų) pradėjau suvoktii tikrąsias priežastis, kuriomis noriu su Jumis ir pasidalinti. Tuo labiau, kad net ir dabar dažnai pagalvoju, ar yra normalu, kad mano nei protas, nei "širdis" visiškai netrokšta informacijos iš laikraščių. Iš karto noriu pasakyti, kad aš labai domiuosi, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, bet dabar kažkaip faktus renkuosi labai atsargiai, kritiškai ir su dideliu jų tikrumo abejonės laipsniu. Dar noriu pridurti, kad prieš nieką nesu nusistatęs (tuo labiau prieš žurnalistus), bet pati "širdis" kažkaip diktuoja elgtis kitaip nei anksčiau. Nežinau, ar Jums tai yra buvę, o gal ir yra?

Rugpjūčio pabaigoje Palanga buvo tapusi ne vien vasaros, bet ir jaunųjų žurnalistų sostine. Čia aktyvių Palangos jaunųjų žurnalistų iniciatyva įvyko tris dienas trukęs festivalis „Dramblys“, į kurį iš visos Lietuvos suvažiavo norintieji tapti garbingos, etiškos ir atsakingos žurnalistikos puoselėtojais.

Per penkiasdešimt mano darbo gamtosaugoje metų daug matyta, rengta ir dalyvauta įvairiose akcijose, reiduose ar brakonierių gaudynėse. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad vien tik didindami baudas, vaizdžiai tariant, mosikuodami vien tik „baudų kardais“, nepasieksime užsibrėžtų tikslų. Tik sveiku protu ir gyvenimo patirtimi pamatuotos bausmės, derinamos su visuomenės, piliečių nuoširdžiu bendradarbiavimu, kviečiant saugoti gamtą ir neteršti aplinkos, su įstatymų plačiu ir išsamiu išaiškinimu, su giliu gamtos pažinimu bei aktyviu visuomenės skatinimu grąžinti gyvenamąją vietovę, gimtąjį kraštą, duos gerų vaisių ne tik aplinkosaugoje, bet ir ugdant visuomenės kultūrą plačiąja prasme.

Nemažai Lietuvą ir jos sąjungininkus juodinančios informacijos patenka ir per įvairius kabelinės televizijos kanalus. Anksčiau, kai gyvenome palyginus ramiame politiniame klimate, tokių išsišokimų būdavo reta, dabar jų labai padaugėjo, vartojama dezinformaciją, net akivaizdūs klastojimai. Su tokia situacija, suprantama, negalima taikstytis. Džiugu, kad rugpjūčio 18 dieną į savo pirmąjį posėdį susirinko Kultūros ministro Šarūno Biručio vadovaujama Transliavimo ir retransliavimo veiklos teisinio reglamento tobulinimo darbo grupė