Kitu kampu

Šiuolaikinei anesteziologijai iš tiesų ne tiek ir daug: vos 174-eri metai. Galite sakyti, kad visai nemažai, bet jei palygintume su chirurgija, ginekologija ar terapijos mokslais – tai esame tik „berniukai ir mergaitės skautai“. Žinoma, daug medicinos subspecialybių yra jaunesnės, tačiau, pripažinkime, amžių kontekste narkozė, „atliekama“ ne su kuoka ar plaktuku, yra dar labai jauna.

Daug žmonių mėgsta keliauti. Šiemet dėl koronaviruso negalėdami išvykti į užsienį tautiečiai atrado ir nesenai Lietuvoje pažymėtą Camino Lituano, Šv. Jokūbo piligrimų kelią Lietuvoje. Mūsų šalį kerta keturi tarptautiniai Šv. Jokūbo piligrimų keliai: Žemaitijos (Karaliaučiaus), Šiaulių, Kauno ir Vilniaus, sertifikuoti Europos Tarybos (ET) Europos kultūros kelių instituto. Žurnalistas ir rašytojas Gerimantas STATINIS, Lietuvos žurnalistų sąjungoje subūręs Kelionių klubą, pomėgį keliauti pavertęs jungiamąja būrio žmonių grandimi, besibaigiant vasarai, Šv. Jokūbo piligrimų keliu pėsčiomis vienas per dvidešimt dienų įveikė 500 kilometrų. Su juo mūsų kolegė Daiva Červokienė kalbėjosi apie šią išskirtinę kelionę.

Seimo narys, Liberalų Sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas organizavo spaudos konferenciją dėl įtarimų keliančios Registrų centro vadovo veiklos. Spaudos konferencijoje dalyvavo ir verslo organizacijų atstovė Deimantė Laumytė. E. Gentvilas dėl gautos informacijos apie dešimtis tūkstančių eurų kainavusius darbuotojų atleidimus, buvusių kolegų įdarbinimą bei abejotinus pirkimus, kreipsis į Registrų centrą.

Kone kiekvieno darbdavio svajonė – įsitraukę, motyvuoti, tobulėjantys ir gerus atsiliepimus į išorę nešantys darbuotojai. Ar įmonė yra apdovanota tokiais žmogiškaisiais ištekliais, atskleisti padeda darbuotojų įsitraukimo į organizaciją tyrimai. Pastaruoju metu stebima, jog tokie tyrimas naudos ir aiškumo atneša ne tik darbdaviams – išsigryninti savo santykį su darboviete jie padeda ir patiems darbuotojams.

Dažnai girdime, kad pažangos siekiama švietimu, kultūra, inovacijomis, tačiau mano nuomone, nepelnytai pamirštamas vienas pagrindinių sveikos visuomenės aspektų – bendradarbiavimas. Tai tampa problema susiskaldžiusioje visuomenėje, kurią dar labiau gilina socialinė atskirtis. Atskirtis itin aštriai smogia per silpniausią vietą - tarp skirtingo amžiaus kartų santykius. Kai tarp vyriausiųjų ir jaunesniųjų atsiranda praraja, mes nebesimokome vieni iš kitų, neįgauname vertingos patirties. Kai dingsta ryšys tarp jauno ir patyrusio, visuomenė atsilieka ir kiekvieną sykį savo kelią pradeda nuo nulio. Tai žalinga mums tiek moraline, tiek ekonomine prasme

Elenos Červinskienės (1920 03 12–2003 05 23) „Silpnųjų jėga“ išleista pavėluotai, nors ant pirmojo viršelio puslapio uždėtas antspaudas su žodžiais „Tremties archyvas“ („Vaga“, 1995). Kiek tokių atsiminimų skaityta, – jų parašė ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Marytė Kontrimaitė, ir Joana Mureikienė, ir Napalys Kitkauskas, ir Izidorius Ignatavičius, ir Vytautas Jakelaitis, ir kiti tremtiniai… Vokiečių rašytoja Ana Zėgers parašė kūrinį „Stipriųjų jėga“, jis išverstas į lietuvių kalbą. Rinkdamasi knygai pavadinimą autorė turbūt žinojo apie tai ir pavadinime pakeitė vieną žodį.

Pasvalio kraštiečiai visada bus dėkingi daujėniečiui mecenatui dr. Pranui Kizniui, taip pat Pasvalio vadovams už tai, kad Bernardas Brazdžionis visiems laikams sugrįžta į savo gimtąjį kraštą, į Pasvalį, kur rugpjūčio 30 dieną jam iškilmingai bus atidengtas paminklas. Su jo poezija pirmą kartą susipažinau rūsčiais 1948 metais, kai į Sibirą dar tebedundėjo tremtinių ešelonai, kai Pasvalio aikštėje, šalia šventoriaus dar tebebuvo niekinami partizanų lavonai, kai aš už bažnyčios lankymą ir patarnavimą mišioms buvau pašalintas iš Pasvalio gimnazijos.

„Žinijos“ draugijoje (Kalvarijų g. 2, Vilnius) 2020 m. rugpjūčio 4 d. įvyko Pozityvistų klubo seminaras-diskusija “Pokarantininių (ne)rekomendacijų variacijos”. Kalbėjomės apie tai, kad kartais mes rekomendacijas, kaip apsaugoti save, savo artimuosius nuo klastingų virusų, priimame vienodai, kaip ir rekomendacijas apie drabužių madas, šukuosenas ar kokius namų apyvokos reikmenis.

Yra vietų, kuriuose privalai apsilankyti. Ne todėl, kad užsidėtum eilinį pliusą – buvau ten – ir paskelbtum apie tai socialiniuose tinkluose. Todėl, kad šaukia pasąmonė. Tą šauksmą išgirdau prieš daugiau nei metus, dar rašydamas „Gaono kodą”, kai važiavau į krepšinio teisėjų seminarą Jonavoje ir pravažiavęs Ruklą rytinės saulės spinduliuose išvydau bažnyčios stogą. Skarulių Šv. Onos bažnyčia – skelbė nuoroda.

Vasarai persiritus į antrą pusę, liepos 26-ąją, minima Šv. Ona anksčiau reiškė derliaus brandą: "Šventa Ona – duonos ponia", "Ateina Onutė su šviežia duonute" – sakydavo mūsų seneliai. Jų laikais Onos vardas buvo vienas populiariausių, šiandien jis jau priskiriamas prie retesnių. O kolega Ipolitas Skridla nutarė pasveikinti visus su Oninėmis nauju eilėraščiu.

Kas yra mums laikas? Horacijus (65 m. pr. m. e. – 8 m. e. m.) eilėraštyje mylimajai Leokonojai sako „carpe diem, quam minimum credula postero". Tai pažodžiui reiškia „skink dieną, mažiausiai kliaukis kita”. Horacijus, aišku, neneigia ateities, bet tiki, kad jai turi būti naudinga kiekviena dabarties diena. Taip pat galima galvoti ir apie kiekvienus metus, kad jie nepraeitų veltui, kad būtų „carpe annum” arba prasmingai nuskinti metai. Taip stengėsi daryti šių eilučių autorius, vienerius kiaurus metus padieniui užrašydamas reikšmingus įvykius ir atrodžiusias svarbiomis mintis. Be specialaus siužeto, o taip, kaip bėga dienos ir atliepia būčiai – asmeninei ir visuomenės.

Žinia apie tragišką Vytauto Kubiliaus žūtį bemat apskriejo Vilnių. Vienas dienraštis, save vadinantis gyvybiškai svarbiu, pirmame puslapyje įdėjo nelaimės nuotrauką, dėl kurios kilo nemažas triukšmas – rašyti protestai, prakalbta apie žurnalistų etiką.

Alma Lapinskienė – literatūros tyrinėtoja, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė. Gimė 1946 m. vasario 26 d. Pajūriškiuose, Šilutės rajone 1948 m. su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Į Lietuvą grįžo 1958 m., po metų apsigyveno Šilutėje. 1964 m. baigė Šilutės 1-ąją vid. mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija), 1969 m. –Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Nuo 1970 m. iki 2014 m. dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, Lietuvos baltarusistų asociacijos narė. Pirmoji Almos vertimo publikacija pasirodė 1985 m. Iš baltarusių kalbos ji išvertė V. Chomčenkos romaną „Grįžimas į ugnį“, apsakymų rinktinę „Langas į žalią sodą“ (1988), V. Karatkevičiaus apysaką „Šiurpioji karaliaus Stacho medžioklė“ (1994), V. Koutun romaną „Gailestingumo kryžius“ (1997), S. Aleksijevič kroniką „Černobylio malda“ (1999), kitų rašytojų kūrinius.

Pakitus meno eksporto sąlygoms kinta ir menininkų mobilumo ir vystymo projektų prioritetai, ypač dirbant su aukštos COVID-19 rizikos šalimis. Tačiau tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projektai nenutrūksta – gimsta naujos iniciatyvos, veikiančios virtualiai ir siūlančios ne mažesnį, o kartais net ir kokybiškai gilesnį kultūrinį dialogą. Jungtinės Karalystės „Somerset House Studios“ bendradarbiaujant su Vilniuje įsikūrusiu meno, rezidencijų ir edukacijos centru Rupert bei Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje pristatoma pirmoji tarptautinė virtuali rezidencija, skirta Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjams. Rezidenciją laimės vienas dalyvis.

Pasaulį sukausčiusi Covid-19 pandemija šiemet pakoreguos ir liepos 6 d., 21:00, visame pasaulyje jau 12-ąjį kartą vieningai giedosimos „Tautiškos giesmės“ tradicijas. Siekdami užtikrinti saugumą, bet išsaugoti unikalų bendrystės jausmą, kuris kelioms šventinėms minutėms suvienija tautiečius įvairiausiuose pasaulio kraštuose, organizatoriai šventei kviečia rinktis saugią aplinką ir vienybės tiltus tiesti išlaikant bent Lietuvos trispalvės dydžio atstumą.