2022 m. sausio 20 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Romas Sadauskas ir slėpiningos girios monai

2020-04-24
 
Vytautas Leščinskas

Vytautas Leščinskas

Vytautas Leščinskas
Su rašytoju ir žurnalistu Romu Sadausku, ne kartą po jo pamėgtą Bestraigiškės girią teko paklaidžioti, ir nė sykio nebuvo taip, kad kokio nekasdieniško įspūdžio nepatirtume. Vis kas nors nutinka tame lyg tyčia motinėlės Gamtos visokių paslapčių prikaišiotame įvairiausiais medžiais ir krūmais apžėlusiame plote. O vienąkart turėjome nuotykį, kurio tikrai jau niekaip nesitikėjome.
Tąkart į Bestraigiškės girią išsirengėme vos ne iš pat ryto. Ir dabar, praėjus jau ne taip mažai metų, tarsi regiu: persimeta Romas per pečius tokį krepšį - ne kokį namudinį, pintinį, bet tokį lyg iš netikros odos padirbtą, pirktinį, su ilgu diržu, - susiranda irgi ne bet kokią, o labai kreivą, na jau tokią kreivą, be to, dar šakotą, lazdą kad specialiai ieškodamas panašią negreitai rasi, gal, sakau, tyčia tokią pasiėmė, kad įspūdingiau, originaliau keliautojas sutiktiems žmonėms atrodytų, nes jokios kitos priežasties taip savotiškai apsiginkluoti neįžvelgiu. Nors, ko gera, tiesiog tokia, kaip sakoma, po ranka pasitaikė.
Bendražygis platina žingsnį, žengiu ir pats sparčiau, suprantu, kad nevalia gaišti, reikėtų bent iki gerų pietų iš to pasivaikščiojimo grįžti.
Kol kapstomės per visokias tankiai sužėlusias, kartais vos ne žmogaus ūgio žoles, užtenka laiko ir vienas kitam ką nors papasakoti. Dabar net negalėčiau pasakyti, ką tada man Romas paporino, bet pats prisiminiau, kaip dar vaikystėje neregėtai smarki audra vakare per mano gimtąjį Savanorių kaimą ir Leipalingio miestelį nuūžė, su viesulu nubraškėjo. Kitą dieną žiūrim: Merkinės plente, nuo mūsų sodybos iki pat Leipalingio, - ne mažiau kaip per kilometrą, - medžiai, seni gluosniai, guli suversti.
Toks pats vaizdas buvo ir Seirijų plente, mat Savanorių kaimas taip išsidėstęs, kad net per du plentus yra perlipęs. Ir abiejuose plentuose gluosniai išguldyti visi iš eilės, tik kai kurie tarp jų kyšantys beržai atsilaikė. Paskui geras dvi savaites keletas darbininkų nuo ryto iki vakaro plušėjo, kol išverstus medžius rankiniais pjūklais (motorinių tada dar niekas neturėjo) supjaustė, į šalikeles nuvalkiojo. Liko abu plentai per kilometrą nuo miestelio bemaž pliki. O prieš tai medžių šakos su lapais atrodė beveik kaip koks stogas, Merkinės plentu visą kilometrą iki Leipalingio, net gerai lyjant, buvo galima be lietsargio lyg tuneliu sausam nueiti... Aš, regis, jau ketvirtokas, per tą viesuluotą audrą Leipalingyje žiūrėjau kino filmą. Koks jo pavadinimas ar turinys, dabar negalėčiau pasakyti, bet, tikėtina, arba „Stalingrado mūšis", arba „Berlyno žlugimas", nes šie sovietinės propagandos produktai anuomet taip dažnai kartoti, kad, išgirdę, jog, sakysim, šiandien ar rytoj Leipalingyje bus rodomas kinas, imdavome spėlioti, kurį iš tų dviejų šįkart išvysime ekrane... Tada miestelis gyveno be elektros, kino mechanikas atsiveždavo ne vien projektorių bei kitą aparatūrą, bet ir motoriuką su elektros generatoriumi. Gal įpusėjus filmui, staiga subraškėjo visas didelis medinis pastatas, vadintas Šaulių sale, siaubingai subildėjo skardinis stogas, - atrodė, kad tuoj nulėks, - ir kartu pasigirdo toks ūžimas, trankymasis, kokio iki tol neteko girdėti. Net pro užtamsintus langus (seansas prasidėjo dar dienos šviesoje) prasimušdavo akinantys žaibų blyksniai. Kino projektorius sustojo, ir mes, žiūrovai, tūnojome tamsoje gal pusvalandį, kol baigėsi audra. Seansas nutrūko, kaip paskui paaiškėjo, kad užspringo lauke burzgiantis motoriukas. Vieni sakė, esą, jo kaminas - tiesiai į viršų nukreiptas išmetamasis vamzdis - beveik akimirksniu prisipildė vandens, kiti tikino, kad vėjo gūsis motorėlį apvertė. Bet priežastis greičiausiai buvo kita: vanduo užliejo to viencilindrio varikliuko uždegamąją žvakę... 
Na, dabar pasijuokiame abu iš galingos audros vaizdo, nors tada, vaikystėje, man tas stichijos šėlsmas tikrai neatrodė juokingas, ir jau štai priešais, arti - miško pakraštys. Smagu, kad, nors reikėjo brautis per juosmenį siekiančių tankiai suaugusių žolių plotus, šokčioti per kupstus, taikantis, kad už kokios kliūties koja neužsikabintų ir nepasijustum tiesiai nosim žemėn įsirausęs, vis dėlto mišką pasiekiame be jokių nelaimių. Bet kitaip reikalai ima klostytis, kai panyrame į Bestraigiškės girios tankmę. 
Viskas prasideda nuo vieno medžio lapo, kurį bendražygis pakeliui randa, bet per tą skubėjimą ne iš karto man parodo, o tik kai jau gerokai pakėbliname takeliu tarsi per džiungles - aukštas žoles, virš kurių kyšo vešlūs krūmai, o dar aukščiau - sakytum dangun įsirėmusios išlakių medžių viršūnės. Tas nežinia kokio medžio lapas, lyg būtų kiek panašios formos į atitinkamą lazdyno žaliojo apdaro elementą, atrodo neregėtai didelis, net ant plataus Romo delno nė iš tolo neišsitenka. Sustoję svarstome, kokio tai medžio lapas, nes nė vienas nesame tokio niekada matę. Kur gali būti medis, nuo kurio jis nukritęs?
Beviltiškai žvalgomės, niekur aplinkui jokio panašaus nematome, matyt, būsime praėję tą vietą, kur jis iškilęs - tai turėtų būti tikrai jau nemenkas medis, gal ir tikras žaliasis milžinas... Kaip, eidami pro šalį, jo nepastebėjome? Pagaliau nusprendžiame: menka bėda, grįždami tuo pačiu keliu, atidžiau pasižvalgysime, gal rasime.
Kulniuojame toliau. Miškas keičiasi, staiga patenkame į tankų skroblyną - medžių kamienai - tiesūs ir tamsūs, - kaip milžiniškos juodos žvakės. Pribloškiantis vaizdas, tokio niekada neteko regėti. 
Paskui pakliūvame tai į vienokį, tai kitokį mišką, iš tankaus lapuočių jaunuolyno išsikapstome į pušyną, einame tolyn, miškas vėl keičiasi, aptinkame ir uogynų, ir tai vienokių, tai kitokių retesnių krūmų. Priekyje suboluoja puikus beržynas.
Gražūs, o vietomis tiesiog puikūs vaizdai. Taip keliaujame gerą valandą, gal ir ilgiau. Čia taip viskas atrodo įdomu, kad nė į laikrodį nesusigriebiame pažvelgti. O kai pagaliau stabtelime, susidomime ir kiek laiko praėjo nuo mūsų išėjimo iš Sadauskų sodybos. Oho - geros dvi valandos! Sukame atgal, žiūrime, kad ta pačia kryptimi, iš kur atėjome, visokiais takais takeliais, keliukais ir šunkeliukais pėdinttume. Pagal saulę orientuotis neišeina, ją vis užstoja medžiai, o mūsų maršrutas negali būti tiesus, tenka visaip vingiuoti. Praeina dar valanda. Jau tikrai turėtų būti ir miško kraštas. Bet vis nematyti. Pagaliau gal dar po valandos pro medžius pamatome priešais save tikrą dienos šviesą ir lauko žalumą. Išeiname į miško pakraštį, namai turėtų būti netoli, nors gal kiek į šalį nuklydome, nes vieta atrodo nepažįstama.
Susivokiame patekę į svetimą kaimą, kuriame matome tik vieną kitą sodybą, bet ir tos pusiau miškan sulindusios. Kur nusidanginome, kaip galėjome taip paklysti, jei kiek įmanoma tiesesne linija atgal traukėme? - stebimės.
-O kad tave... Chi chi... - krizena bendražygis. - Lygiai taip pat prieš kokį mėnesį man nutiko, kai vaikščiojau po mišką vienas - į šitą patį kaimą atsibaladojau, nors atrodė, kad grįžtu ten, iš kur pradėjau kelionę... Ar nebus taip, kad čia kokie Bestraigiškės monai tyčia žmones klaidina?
Išeina, atgal sukdami patraukėme ne į savo, tai yra, Demeniškių kraštą, o nukrypome įstrižai miško, kiton pusėn. Teko net kelio klaustis Demeniškių pusėn. O kai vėl ilgai bekėblindami per mišką, išėjome į pakraštį jau savon pusėn, Sadauskynę pasiekėme, nuo tos vietos nuplūšinę dar bent septynis kilometrus - tai pamiške, tai per laukus, pro kitų kaimų sodybas bėgančiu vieškeluku. Vadinasi, padarėme tokį lanką, jog per tą pasivaikščiojimą nukulniuoti teko daugiau kaip dvidešimt kilometrų. Nieko sau išvyka! Tačiau atrodė stebėtina, kad nesijautėme nė labai pavargę, ilgas vaikščiojimas po mišką atrodė tikras smagumas. Gaila buvo tik, kad taip ir neradome dar neregėto medžio, nuo kurio buvo nukritęs tas nepaprastai didelis lapas. Tačiau vylėmės, kad aptiksime kitąsyk, jei dar vienas mūsų žygis per ūksmingą ir klaidžią girią kada nors įvyks.
Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-29 17:19
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Aldona

2020-05-02 13:42

Vis prisimenu kolegos Romo pasakojimus apie kleiones aplink Kučiūnus. Buvo puiki publicistika.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media