Žurnalistų kūryba

Naujas žurnalisto Antano Kubiliaus publicistinis romanas „Gyvenimas, ženklintas lemties", yra autoriaus pirmojo publicistinio romano „Aidai iš gyvenimo šulnio", apie kurį tinklapyje rašėme 2010 m., tęsinys. Autorius sako, kad visą gyvenimą sielojosi dėl jo tėvų kartos kaimo žmonių likimo pirmaisiais ir vėlesniais pokario metais. Kai naktimis šaudė ir degino bent kiek įtartus simpatija naujajai valdžiai žmones. Šaudė ištisomis šeimomis. Dienomis siautėjo kiti - rusų kareiviai bei liaudies gynėjai arba stribai. Jie terorizavo nieko nekaltus kaimiečius. O kur dar trėmimai į Sibirą ir kitur? Tai buvo tokia mėsmalė, kuri sunaikino dešimtis tūkstančių kaimo gyventojų. Dabar tai jau praeityje, sąmoningai ar nesąmoningai nutylima, arba teigiamai atsiliepiama apie tos mėsmalės dalyvių tik vieną pusę. Autorius teigia, kad savo knygoje norėjo pasakyti ir pasakė objektyvią tiesą apie abi puses.

Kita kaimo žmonių rykštė aprašomuoju laikotarpiu buvo prievartinis kolchozų (vėliau pervadintų kolūkiais) kūrimas. Iš esmės tai buvo Lietuvoje seniai nusistovėjusio ūkininkavimo būdo grubus laužimas. Stengdamiesi tos rykštės išvengti, kaimiečiai slapstėsi, slėpė savo gyvulėlius, bet iš to nieko neišėjo, ir jiems teko iškęsti tos rykštės kirtį, dar ir bijant miško brolių keršto. Ir žmonės vėl dantis sukandę kentė, dirbo neįprastą kolektyvinį darbą: arė savo žemės sklypų ežias, formavo didelius laukus, vėliau statė fermas, technikos remonto dirbtuves ir kitus pastatus. O gyveno iš esmės tik iš jiems skirtų šešiasdešimt arų dydžio pasodybinių sklypų bei varganomis sąlygomis išaugintų gyvulėlių. Ir kaimietis išgyveno, sulaukė truputį pagerėjusių darbo ir gyvenimo sąlygų.

Šiame fone - pagrindinės romano herojės Audros Birbilienės kontraversiškas, pilnas nuotykių ir gyvenimo smūgių likimas. Buvusi lengvo elgesio moteris, palengva bręsta ir morališkai tvirtėja. Tačiau ta jos moralė specifiška: kartais ji atlaiko tuos lemties smūgius, o kartais - ne. Ir moterų kalėjime, į kurį ji buvo pasiųsta kaip šnipė - informatorė, ir nuvykusi į Vokietijos Demokratinę Respubliką tvarkyti tėvo kapą bei pagerbti jo atminimą, Audra analizuoja įvykius, mąsto, ieško atsako į daugelį jai rūpimų klausimų. Kartais juos randa, kartais ne. Norėdama pagimdyti vaiką ir turėti Birbilų šeimos įpėdinį, kurio nesiseka sugyventi su teisėtu vyru Vladeliu Birbilu, ji be didesnių skrupulų tai padaro su buvusiu meilužiu. Sūnus abiem - Audrai ir jos vyrui Vladeliui, - tampa gyvenimo esmė ir prasmė. Jie myli jį begaliniai, lepina. Vaikas auga greit, kaip ir greit tampa egoistu. Bet ir tai nemažina tėvų meilės jam. Pastarieji nebeįsivaizduoja gyvenimo be savo „saulutės": negaili jam, ketvirtokui, nei gražių užsienietiškų rūbų, nei prabangaus auksinio šveicariško laikrodžio. Tas laikrodis ir buvo Gintarėlio gyvenimo pabaigos pradžia. Jis apiplėšiamas ir nužudomas.

Netekusi savo numylėtinio, Audra nebemato prasmės gyventi. Ji nusišauna ant sūnaus kapo. Nuėjusi sunkų ir ilgą gyvenimo kelią su iškelta galva, turėdama jautrią širdį ir stiprią valią, kažkada buvusi nepaprastai graži moteris, atgulė Lietuvos žemelėje šalia dievinto sūnaus...

...Audra dažnai atvykdavo su vyru į kaimą, į savo sodybą, ilgiau ar trumpiau joje gyvendavo, todėl matė ir žinojo kaimiečių gyvenimą, jų sunkų darbą kolūkyje, suvokė jų godas ir viltis. Ji stengėsi jiems padėti. Bendraudama su jais, ypač kultūros srityje, pastariesiems lengvino gyvenimą. Nenuostabu, kad jos žūtis tapo tragedija ne tik vyrui, giminėms ir draugams, bet ir visiems Gudručių kaimo ir apylinkės žmonėms.

Autorius romaną dedikavo savo Motinos ir Tėvo atminimui.