2022 m. gruodžio 10 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Kazachstano eskizai

2010-09-14
 
Almatos operos teatras, nuotr. autorius A. Antanaitis

Almatos operos teatras, nuotr. autorius A. Antanaitis

Ką lietuviui reiškia Kazachstanas? Keistokas klausimas, nes atsakymas į jį lyg ir yra. Buvusi sovietinė respublika. Didelė ir rūsti šalis, kurioje Stalino diktatūros metais atsirado pakankamai vietos koncentracijos stovykloms ir lietuvių kaliniams bei tremtiniams. Džezkazganas, Karaganda - kančios miestai. Celinogradas - chruščiovinių plėšinių miestas. Semipalatinskas - branduolinių bandymų poligonas. Vieta, kur žmogaus gyvybė buvo verta gal tik sudilusio skatiko. Baikonuras - Sovietų sąjungos vartai į kosmosą. Pagaliau - Aralas, kuris dabar išgyvena atominę katastrofą. Kai apžvelgi šį kraštovaizdį, norisi nusikeikti - ar begali būti nykesnė šalis. Stepės, dykumos ir poligonai. 40 laipsnių karščio vasarą, 40 laipsnių šalčio žiemą. Rudens ir pavasario beveik nėra. Kaip ir, galbūt, reikalo lietuviui tenai važiuoti...

 

Atrodytų, kad ir mūsų oro vežėjai taip pat galvoja. Tą patyrėme, kada Kazachstano Užsienio reikalų ministerijos kvietimu ir Kazachstano ambasados Lietuvoje rūpesčiu išsiruošėme į kaimyninę šalį (Kazachstano ambasadorius Lietuvoje Galymžanas Košybajevas juokauja, kad mus skiria tik viena šalis - Rusija). Iš Lietuvos nukakti į Kazachstaną nėra lengva. Tiesioginių reisų iš Lietuvos į Astaną ar Almatą nėra. Astanon patekti galima per Kijevą, tiesa, gerokai palaukus Borispolio tranzitinėje salėje ir išbandžius beveik visų jo barų alaus skonį. Galima ir per Rygą - Maskvą , tačiau renkantis tokį maršrutą reikia turėti kario širdį ir vienuolio kantrybę. Almaton nuvykti galima per Rygą ir, nors šis skrydis gana patogus, skrendant vis kirba mintis - o kuo vis dėlto Ryga geresnė už Vilnių, vis labiau ir labiau grimztantį į palaimintą provincialumą. Tačiau į šį klausimą atsakymo neranda nei Lietuvos filosofai, nei politikai, nei teisėsaugininkai. Nors klausimas šiandien daugiau filosofinis... Nedžiugina ir faktas, kad Latvijos "Air Baltic" ypatingo komforto savo keleiviams nesiūlo. Tarpai tarp kėdžių tokie minimalūs, jog atrodo, kad kaimynas miega tau ant krūtinės. Stiuardesės per visą skrydį keleiviams nepasiūlo ne tik užkąsti, bet ir vandens stiklinės. Todėl keistai skamba mandagūs lėktuvo vado žodžiai, jog orlaivio komanda linki gero ir malonaus skrydžio. Stiuardai jame pirmiausia yra tam, kad uždarbiautų - siūlytų brangius suvenyrus ar dar brangesnius užkandžius. Tokia jau ir ta latviška realybė...


Šiaip ar taip, išskridę trečiadienį, Kazachstaną pasiekti tą pačią dieną neturime jokių šansų. Prisideda dar ir laiko skirtumas - trys valandos. Tad Almatos oro uoste nusileidžiame ankstyvą ketvirtadienio rytą. Su palengvėjimu įkvepiame oro, tačiau neilgam. Dar reikia legalizuotis Kazachstane, todėl stojame į ilgą eilę prie kabinų, kuriose sėdintys pareigūnai patikrins mūsų tapatybę ir įleis į išsvajotąją šalį. Kiek stebėtina, jog ne visos kabinos veikia. Daugiau yra eilės reguliuotojų, nei pačių pareigūnų, todėl lukterėti tenka ilgokai - apie valandą. Tačiau tai nėra daug. Praėjusį kartą Dainius su Džiugu laukė dvigubai ilgiau. Tad šį kartą pavyko!


Almatos ir Astanos oro uostai - modernūs, nauji, neapšiurę, švarūs. Juose yra visko, ko reikia keleiviui. Gal net daugiau. Nes esame matę ne vieną Vakarų Europos oro uostą, kuriame nėra net suolelių prisėsti. Čia - ilsėkis, keisk pinigus, gerk ir valgyk, valyk batus, pakuok lagaminus. Bet geriau, jei tave kas nors pasitinka... Nes taksistai - aktyvesni nei Vilniaus oro uoste. Ir tokie pat brangūs. Prieš du mėnesius teko galvoti kaip nusigauti iš Astanos oro uosto į miestą. Ilgokai palaužęs galvą supratau, jog nieko kito nesugalvosiu kaip tapti eiline taksisto auka. Pasirinkęs, atrodytų, kukliausią, pradėjau derėtis, bet pergalės nepasiekiau. Teko kloti sumą, kuri minima, kai kalbama apie Vilniaus taksistus, už devyniasdešimt litų vežusius užsieniečius iki miesto centro. Pagalvojau - trauk jį galai, aš juk irgi žioplas užsienietis... Tuo labiau, kad perprasti autobusų maršrutų sistemą nėra paprasta. Vėliau draugai Astanoje pasakojo, jog autobusai važiuoja, kai susirenka keleivių, ir važiuoja, kur jiems į galvą šauna. Vėliau supratau, kad jie persūdė, nes viešasis transportas abiejose sostinėse - Astanoje ir Almatoje - sutvarkytas visai gerai, bet, kaip ir kitose šalyse, važiavimo juo subtilybes reikia perprasti. O tą daryti ne visada norisi, ypač vos išlipus iš "Air Baltic" orlaivio.


Kaip ten bebūtų, didžiulis malonumas atsidurti Almatos centre esančiame viešbutyje "Almaty", palįsti po dušu ir saldžiai užsnūsti. Tas kelias valandas, kada keleivį pažadina ne tik saulės spinduliai, bet ir klasikinė muzika, sklindanti iš nuostabių fontanų, skleidžiančių vandens purslus prieš Operos teatrą. Buvo fantastiška gaivų rytmetį išeiti į balkoną, pažvelgti į nuostabią Almatos panoramą ir suvokti, kad tuoj leisies į miestą, kuriame buvai jau labai seniai... Bet apie jį - kitą kartą.

 

Audrys Antanaitis


Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-09-14 15:42
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media