2020 m. lapkricio 29 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Vilmantas Krikštaponis: Mato Slančiausko fenomenas (2 dalis)

2020-05-20
 
Laikraštis "Žemaičių ir Lietuvos apžvalga"

Laikraštis "Žemaičių ir Lietuvos apžvalga"

Vilmantas Krikštaponis
 
Tęsinys. Pradžia 2020 m. gegužės 14 d.
 
Įkliuvo caro žandarams
Nors „Atgajos" draugijos nariai gerai suprato konspiracijos svarbą, visgi dėl vieno atsitiktinumo įkliuvo caro žandarams todėl, kad 1895 m. balandžio 26 d. Kuršėnų žandarų puskarininkis sužinojo, kad knygnešys S. Rupšys geležinkelio stotyje įdavė nelegalių knygų bei laikraščių siuntinį, adresuotą Jonui Kulikauskui, gyvenusiam Kupiškyje. Žandarai iškrėtė S. Rupšio namus ir rado „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos" vieną numerį, užrašų knygutę, įrodančią, kad jos savininkas prekiauja uždrausta spauda, ir tris laiškus. Dviejų laiškų autorė buvo V. Vaineikytė iš Svirplių. Ji prašė atsiųsti knygų.
Per kratą V. Vaineikytės ir jos sesers Kleopatros kambaryje žandarai rado du naujus lietuviškus kalendorius ir jų brolio Liudo, parvykusio į tėviškę atostogauti, lagaminą bei pintinę - didžiausią laimikį. Čia buvo keli straipsniai „Ūkininkui" ir „Varpui", M. Slančiausko, A. Baranausko bei J. Trumpulio rankraščiai, laiškai, kuriuose minima „Atgajos" draugija. Ten buvo ir Vinco Kudirkos laiškai. Buvo suimtas ir V. Kudirka. Jis „Atgajos" draugijai nepriklausė. Tarp M. Slančiausko rankraščių buvo rasti šios draugijos statutas, jo papildymai ir J. Miliausko-Miglovaros laiškai.
1895 metų rudenį suėmus svarbiausius „Atgajos" draugijos narius ir pakibus rimtai grėsmei, jog gali nukentėti ir kiti šios draugijos nariai, „Atgajos" draugija savo veiklą nutraukė.
1895 m. liepos 18 d. žandarai krėtė ir M. Slančiausko namus. Rado 71 sąsiuvinį su tautosaka, jo paties kūryba, jam rašytų Jurgio Bielinio, Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių, Martyno Jankaus, Juozo Miliausko-Miglovaros ir kitų M. Slančiauskui rašytų laiškų, „Atgajos" draugijos statutą bei lietuviškų kalendorių ir dainų knygelių.
Vis dėlto tik 1895 m. rugsėjo 5 d. M. Slančiauskui buvo paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime. Jis buvo nuteistas ir kalėjime išbuvo vienerius metus ir dvylika dienų, o 1896 m. rugpjūčio 23 d. caro įsakymu trejiems metams buvo ištremtas į Rygą.

 

Tremtis Rygoje
Nuo gimimo gyvenusiam kaime, sunku M. Slančiauskui buvo priprasti prie miesto triukšmo, visiškai kitokio gyvenimo būdo, kai viskas perkama ir parduodama, kai viešai vagiliaujama ir sukčiaujama.
Čion mašinos kriokia, girdi,
Rodos balsai iš pragaro.
Visas oras priepelkiu smirdi
Nuo pabrikų dūmų garo, -
vėliau M. Slančiauskas rašė viename savo autobiografinių eilėraščių.
Gyvendamas tremtyje, M. Slančiauskas labai skurdo. Apie tai laiške J. Šliūpui guodėsi: „Duonos pūrą ar puspūrį nusipirkęs valgai, o kartais už tą neužsimokėjęs, o tą bevalgant, reik apie kitą rūpintis..."
Svetur gyvendamas, M. Slančiauskas nuolat ilgėjosi Tėvynės, lietuviškos spaudos ir artimųjų. Jis Rygoje palaikė artimus ryšius su socialistų įtakoje veikusiais darbininkų rateliais, kuriems priklausė čia gyvenę gimnazistai bei darbininkai lietuviai. M. Slančiauskas dalyvavo jų veikloje. Teko plačiai susipažinti su socializmo idėjomis. Jos tapo artimos.
Nors ir nepaprastai sunkiai M. Slančiauskui teko tremtyje gyventi, tačiau ir čia jis neapleido savo pomėgių: užrašinėjo čionykščių lietuvių pasakas, dainas ir senuosius lietuviškus vardus.

 

 

Apsigyveno Reibinių kaime
Pasiaigus tremties laikui, 1899 metais M. Slančiauskas vedė Oną Zalogytę ir 1900 metais apsigyveno jos tėviškėje Reibinių kaime. Čia jis ir toliau tęsė savo nebaigtus darbus, pirmiausia versdamasis kaimo siuvėjo amatu. Apie tai jis viename savo autobiografinių eilėraščių rašė:
Kas gal man padaryti,
Kad pats Dievas padeda?

 

 

Nors maž ką galiu uždirbti -
Mažas arklas adata.

 

 

Valna koja, kur nueisiu
Pono nėra ant manės...
Nors buvo laisvas amatininkas ir ponas sau, bet įkalinimas ir tremtis kuo toliau, tuo labiau ardė sveikatą. Tad siuvėjo amatas jam buvo reikalingas tik tam, kad „motinai nereikėtų elgetauti, o pačiam plytnyčioje dirbti". Savimi kuo mažiausiai rūpinosi, buvo pasirengęs net badauti, kad tik įgytų naują knygą ir užsiprenumeruotų laikraštį.
M. Slančiauskas negalėjo ramiai gyventi ir dėl tautinės bei socialinės nelygybės. Ne visada poetiškai išbaigtais, bet labai taikliais eilėraščiais jis užstojo vargstančiuosius tautiečius. Aštri jo plunksna negailėjo kritikos ir dvasininkijai. Už tai kunigai jo nemėgo, atvirai vadino bedieviu, o kalėdodami aplenkdavo jo namus. Po apylinkes plito antireliginiai M. Slančiausko piešti ir dauginti atvirukai, su eilėmis, pašiepiančiomis ir kritikuojančiomis dvasininkus.
M. Slančiauskas rinko tautosaką, keliaudamas po kaimus. Anot jo, „633 visokius niekniekius ir burtus" surinkęs, išsiuntė J. Basanavičiui, J. Jablonskiui, o kai kuriuos jų juodraščius ir į JAV savo žentui, socialistinių pažiūrų JAV lietuvių rašytojui Vincui Jakščiui (Senam Vincui).

 

 

Cicilikų vyskupas
Reibiniuose pas M. Slančiauską apsilankydavo knygnešiai, atgabendavo pasaulietinės bei socialistinės literatūros, užsukdavo lietuviai socialdemokratai, anuomet liaudyje plačiai vadinti „cicilikais". Tad M. Slančiauskas buvo pravardžiuojamas ne tik bedieviu, bet ir cicilikų vyskupu. Gerai pažinojęs M. Slančiauską ir aplinkinių žmonių požiūrį į jį, P. Avižonis rašė: „... Apie tą vyskupą buvo pasakojama, kad jis meldžiasi iš juodų knygų baltomis raidėmis. Naują tikybą priimant, reikia savo krauju iš prapjauto piršto įsirašyti į tam tikras cicilikų knygas.
Įtariamieji cicilikais esant ir tie, su kuo jie draugaudavo, būdavo žmonių sekami, ar jie pro kryžių eidami nusiima kepurę, ar bažnyčioje priklaupia, ar nešioja škaplierius...
Tamsi liaudis, ypačiai Skaistgiryje ir Rudiškiuos, buvo taip sufanatizuota, kad Slančiauskas ilgą laiką bijodavo šventą dieną eiti pro bažnyčią, kad minios nebūtų užpultas. Bet taip pat bijojo ir namie pasilikti. Todėl kas šventadienis ateidavo į Žagarę, kur turėjo prieigą, be mano namų, dar ir pas fotografą Ščupaką, kurio vardu jis parsisiųsdavo iš Tilžės laikraščius.
Ano laiko liaudies nuotaiką gali apibūdinti šitoks atsitikimas.
Kartą užklydo į Šventpolio dvarą (prie Žagarės) du rusų vienuoliai, rinkdami aukas kažin kur statomai cerkvei. Įeina jie į kumetyną: barzdoti, keistomis juodomis kepurėmis, juodais ilgais diržais, ir atverčia tokią juodą knygą, kažin ką murmėdami. Buvusiai gryčioje moteriai pasivaideno, kad tie vyrai nori ją įrašyti į cicilikų tikybą. Nusigandusi išbėgo į kiemą šauktis vyrų, o šie atlėkę kirviais sukapojo „cicilikų apaštalus", atėmę iš jų „knygą" ir buvo bevarą sukruvintus į Žagarę, į policiją, bet turbūt pabūgę, paleido prie miesto vienus, o nelemtąją „cicilikų knygą" pakeliui įmetė miške į krūmus. Policija nuvežė sunkiai sužeistuosius vienuolius į Gruzdžių ligoninę, o kumečius išvarė į Šiaulių kalėjimą.
Tai šitokioje nuotaikoje teko Slančiauskui gyventi ir dirbti".

 

 

Socialdemokratinės mintys
1904 metais prasidėjus rusų ir japonų karui, M. Slančiauskas atidžiai sekė įvykius tiek carinės imperijos gilumoje, tiek ir Tėvynėje, jausdamas bręstančias permainas, kurios prasidėjo kilus revoliucijai. Jis gerai suprato eilinių lietuvių nuotaikas ir ragino juos stoti į kovą prieš carizmą. Revoliuciją laikė galimybe atsikovoti Lietuvai nors ir ribotą, bet vis tiek laisvę. Tad M. Slančiauskas visa širdimi pritarė revoliucijai, o artima pažintis su socialdemokratiniu judėjimu padėjo pereiti į jų pusę. Jis beveik kasdien ėmė kurti eilėraščius, kurių motyvai dažnai pasikartodavo ir mintis likdavo ta pati - šaukimas į kovą. M. Slančiauskas kvietė tautą vieningai kovoti, nes „iš vieno kai darysime, savo laisvę įsigysime". Jis skaitė savo eiles slaptuose jaunimo susibūrimuose. Pradėjo bendradarbiauti „Darbininkų balse", „ Naujojoje gadynėje", „Kovoje", „Skarde" bei Anglijoje leistame „Rankpelnyje". Į šių leidinių redakcijas jis siuntė tiek savo kūrybos, tiek tautosakos, tiek ir korespondencijų iš kaimo žmonių gyvenimo ir su širdgėla kalbėjo, kad „mūsų žmonės tebėra tamsūnai", sielojosi dėl kaimo žmonių girtavimo, rūkymo, kortavimo; pasakojo, kaip išnaudojami lengviausiai socialiai pažeidžiami tautiečiai. Po korespondencijomis dažniausiai pasirašydavo Atgajiečio, Bernų Dėdės, Galvočiaus, Kibirkštėlės, Žižės ir kitais slapyvardžiais. Daugelyje savo rašinių, neapsieidavo be kritikos dvasininkų luomui. Viename iš jų rašė: „Mūsų kunigėliai „Aušrą" beauštant pamatę, „Varpo" balsą išgirdę, šoko, kėlės iš savo minkštų pūkinių patalų, ėmė tuojau žvalgytis su savo „Apžvalga". Pasižvalgę, pastatė „Tėvynės sargą", kad jų dirvose priešas kukalius nepasėtų. Ir štai jau dabar „Darbininkų balsas" išaiškino visiems teisybę apie dykaduonius, taip, kaip kad visi sustojo į kojas kunigai ir ponybė".
(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-05-20 14:03
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media